Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Jei sutinkate, paspauskite mygtuką „Supratau“ arba naršykite toliau. Tuo atveju jei norėsite atšaukti savo duotą sutikimą, pakeiskite savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrinkite įrašytus slapukus. Plačiau »

Po užburiantį ežerų kraštą: Salakas – Zarasai – Stelmužė – Antazavė 1 d.

Užsakant kelionę internetu taikoma 2 % nuolaida



 
1 diena: Salakas, Degučiai, Šlyninkos malūnas, Stelmužė, Zarasai, Antazavė
Anksti ryte išvykstame į Salaką. Stabtelime prie Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios – tai didžiausia ir gražiausia akmeninė bažnyčia Lietuvoje. Jos bokštas kyla net į 72 m aukštį, ir daugeliui ji labiau primena pilį, nei šventovę. Ši bažnyčia papuoštų bent kurią Vakarų Europos sostinę. Vykstame į miestelio centre įsikūrusį *„Jūrų muziejų“. Mokytojos Vidos Žilinskienės per 50 metų sukaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija nustebins eksponatų gausa – jų skaičius jau perkopė 4 tūkstančius ir tai dar ne pabaiga. Muziejuje išgirsime ne tik kvapą gniaužiančių istorijų apie pavojingas jūrų keliones, nuodingąsias kriaukles, gydomuosius sepijų miltelius, bet ir pamatysite gausybę jūros gelmių gyventojų: didžiulį omarą, Japonų jūros ežiuką, džiovintus rykliukus, plėšrūnę piraniją, Indonezijos salose naudotus kriaukles-pinigėlius, o gerasis Kaukutis išpildys gražius jūsų norus.
Toliau vykstame į Degučius pas medžio drožėjus, tautodailininkus Ritą ir Gediminą Kairius. Savo dirbinius – įvairaus dydžio šaukštus verdamai uogienei maišyti, sviestui išmaigyti, lenteles daržovėms, duonai, mėsai ir kitiems gaminiams pjaustyti, kočėlus, įvairiausiais raštais išmargintas verpstes ir lazdas, įdomias kaukes Rita ir Gediminas pardavinėja mugėse, nemažai darbų iškeliauja į užsienį, jų gyvenimą lydi moto: „Susirask mėgstamą veiklą ir niekada gyvenime tau nereikės dirbti“. Senąsias drožimo tradicijas puoselėjantys tautodailininkai supažindins su savo amatu, suteiks galimybę kiekvienam pažinti medžio drožybos įrankius, medienos rūšis, drožybos technikas, drąseni ir patys galės pabandyti kažką padrožinėti.
Štai ir pietų metas. Bet prieš pietus  keliausite ten, kur velniukai ir kipšiukai gyvena. O kur jie gyvena?  Ogi  *Šlyninkos malūne, kuris jau 300 metų suka girnas, mala grūdus. Čia Jūsų lauks įdomi senovinio aukštaičių malūno ekspozicija ir malūnininko pasakojimai. Galėsite patys įsitikinti sena tiesa, jog velniukų ir kitų kipšiukų mėgstamiausia gyvenamoji vieta yra malūnas. Po ekskursijos malūne Jūsų galima bus pasimėgauti tikrais aukštaitiškais blynais iš razavų miltų, kas pageidaus galės rinktis ir kitus patiekalus: nuo cepelinų iki sraigių.
Prisiklausę pasakojimų keliausite beveik iki pat Lietuvos Respublikos sienos, kol pasieksite Stelmužę. Ji garsėja viena seniausių Lietuvoje medine Šv. Kryžiaus bažnyčia,  kurios ir vidus išpuoštas medžio drožiniais. Joje įkurtas *bažnytinio meno muziejus. Labai įdomus ir mūrinis keturkampis statinys, stovintis buvusio Stelmužės dvaro teritorijoje, prie ežero. Tai vadinamasis Vergų bokštas. Stelmužė įsikūrusi kalvose, ją supa ežerai ir miškai. Ekskursijos po Stelmužę pabaigoje – senolis Stelmužės ąžuolas, vienas seniausių ir svarbiausių gamtos objektų Lietuvoje. Jo amžiaus niekas nežino, spėjama, kad girių galiūnui gali būti apie 1500 metų, o liemeniui apjuosti reikėtų 8-9 vyrų.
Keliaujame į Zarasus. Pirmiausia pakilsite ant virš Zaraso ežero iškilusio unikalaus statinio – apžvalgos rato, atveriančio „mėlynosios miesto akies“ panoramą su visomis salomis.  Su lankomiausia iš jų – 44 hektarų dydžio  Didžiąja sala – apžvalgos ratą jungia Zaraso ežero pakrante nutiestas pusantro kilometro ilgio pasivaikščiojimų takas, šiltuoju metų laiku tampantis miestiečių ir svečių traukos centru, arterija, kuria pulsuoja miesto gyvenimas. Pakeliui link salos mėgausitės skulptūrų parku, fontanu (tik vasaros metu). Pasigrožėję Zaraso ežero pakrante, susipažinsite ir su ežerų krašto sostine Zarasais. Apžiūrėsite Sėlių aikštę, miesto centre esančią Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią.
Vykstame Antazavės link, pakeliui stabtelėsime Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietoje prie Ilgio ežero dabar vietinių gyventojų bei lankytojų vadinama "Šventa vieta". 1967 m. du paaugliai ant tiltelio pamatė jauną nepaprasto grožio mergaitę, vietos gyventojai įtikėjo, kad tai Švč. Mergelė ir pradėjo ateiti į tą vietą pasimelsti, padėti gėlių, o religines laisves varžiusi okupacinė valdžia visaip stengėsi tam sutrukdyti, buvo atvejų, kai sulaikytus tikinčiuosius autobusais išveždavo už dešimties kilometrų ir tik tada paleisdavo. Antazavėje, ant šiaurinio Zalvės ežero kranto stovi neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai, kadaise priklausę garsiajai Pliaterių giminei. Mūrinis dvaro pastatas iškilo XVIII a. pabaigoje grafienės Kunigundos Pliaterienės užsakymu pagal architekto A. Naglovskio projektą. Būtent Antazavės dvare Emilija Pliaterytė 1931 m. kovo 25 d. pasirašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių.
Po pilnos įspūdžių kelionės sugrįžimas namo.

KELIONĖS UŽSAKYMAS
Data
Keliautojų skaičius
Kaina