Mianmaras - auksinė laiko upė. Su poilsiu Ngapalio kurorte prie Indijos vandenyno 14d.

• Bene plačiausia pažintinė programa - išskirtinis pasiūlymas kelionių gurmanams! Išsamus, gyvas ir kontrastingas kelionės maršrutas, padedantis visapusiškai pažinti šią unikalią šalį (gamta, istorija, kultūra, religija). Aplankomi VISI įdomiausi Mianmaro regionai.
• Patikrintas ir subalansuotas ekskursinės programos ir poilsio režimas, nėra tuščių dienų.
• Kelionės maršrutas yra optimizuotas - pažintis su šalimi prasideda nuo Mandalėjaus, todėl kelionėje mažiau vietinių skrydžių – nereikia du kartus skristi į Jangoną (keliautojai šį logistikos sprendimą įvertino labai palankiai).
• Net 3 dienos poilsio ir pramogų Ngapalio kurorte prie Indijos vandenyno. Pageidaujantys galės pasirinkti aukštesnės kategorijos viešbutį.
• Pageidaujantiems siūlome išvyką į kalnus prie unikalios Aukso uolos šventyklos. Tai stebuklas, kurį verta pamatyti!
• ĮSKAIČIUOTI VISI LANKOMI OBJEKTAI PAGAL PROGRAMĄ (apie 70 EUR).
• GRŪDOS kelionių ekspertų kruopščiai atrinkti ir patikrinti viešbučiai.
• Jūsų patogumui net keliose vietovėse miegosite tuose pačiuose viešbučiuose po 2 (Mandalėjuje), - 2 (Bagane), - 2 (prie Inlės ežero), - 3 (Ngapalio kurorte) naktis. Patyrę keliautojai žino, kaip smagu keltis, kai ryte nereikia krautis lagamino.
• Profesionalus kelionės vadovas pasitiks Jus Vilniaus oro uoste, lydės visos kelionės metu ir kartu grįš į Lietuvą.
• Didelė GRŪDOS patirtis organizuojant keliones į Mianmarą. Patikimi ir patikrinti ilgamečiai Mianmaro partneriai.
• Kvalifikuoti angliškai kalbantys vietiniai gidai.
• Skanus nacionalinis maistas, paslaugus ir dėmesingas vietos personalas.
• Ypač patraukli kaina - puikus kainos ir kokybės santykis.
•   "GRŪDOS" kelionės į MIANMARĄ nuotraukų albumas.
• Mianmaras - auksinių pagodų ir nuoširdžių šypsenų šalis.

Kelionės aukso fondas

• Mandalėjus - paskutiniosios Birmos karalystės ir jos kultūros sostinė.
• Pasivaikščiojimas 200 metų senumo fotogeniškuoju mediniu U Beino tiltu.
• Garsusis Mahaganajono vienuolynas ir purpurinė vienuolių kolona.  
• Kutodavos pagoda – ant marmuro plokščių iškalta didžiausia pasaulyje knyga.
• Pasivažinėjimas arklių traukiamais vežimaičiais po buvusią karališkąją sostinę Invą.
• Šventasis Popos kalnas – užgesęs ugnikalnis, mistinė piligrimų traukos vieta, geologinis ir kultūrinis stebuklas.
• Baganas – viena gražiausių vietų pasaulyje (Markas Polas), šlovingoji pirmosios Mianmaro karalystės sostinė, didžioji Mianmaro traukos vieta.
• Didingasis Bagano šventyklų slėnis – 2000 šventyklų tekant ir leidžiantis saulei.
• Pasivažinėjimas arklių traukiamomis bričkomis po garsųjį Bagano pagodų slėnį.
• Saulės palydėjimas Švensandavo pagodoje.
• Inlės ežeras – Mianmaro Venecija.
• Unikali žvejyba Inlės ežere, irkluojant valtį viena koja.
• Paslaptingasis senovinių Indein pagodų kompleksas.
• Poilsis ir pramogos Ngapalyje - gražiausiame Mianmaro kurorte prie Indijos vandenyno Bengalijos įlankoje.
• Išvyka į Auksinės uolos šventyklą su nakvyne viešbutyje ant Kjaiktijo kalno. Pribloškianti kalnų panorama!
• Jangonas - magiškoji Švedagono pagoda, skaičiuojanti 2 500 metų istoriją – įspūdingiausia šalies šventykla.
   

 „Tai Birma, visiškai nepanaši nė į vieną tau žinomą šalį“ R. Kiplingas 1893m.

Azija puikiai pažįstama mūsų keliautojams - jau ne viena GRŪDOS keliautojų grupė grįžo iš Mongolijos, Kinijos, Japonijos, Vietnamo, Kambodžos, Tailando, Nepalo, Tibeto, Butano, Indijos, Šri Lankos, Indonezijos ir Mianmaro.

Mianmaras, auksinių pagodų ir nuoširdžių šypsenų šalis!

Kodėl Mianmaras, britų kolonistų vadintas Birma? Žiupsnelis istorijos.
Iki dvidešimto amžiaus vidurio britų kolonija Birma visą pasaulį maitino ryžiais ir savo ekonomikos išsivystymu du kartus lenkė Pietų Korėją. Atgavus nepriklausomybę, ir, 1948 metais pasitraukus britams, Birmoje gyvenimas tarsi sustojo. Daugiau nei 60 metų šalį draskė ir sekino pilietiniai karai. Valdžią užgrobusi karinė chunta nesugebėjo modernizuoti ūkio, ir didžiulė šalis, savo plotu prilygstanti Prancūzijai, turtinga gamtos išteklių (tikmedžio, nefrito, perlų, rubinų, safyrų, sidabro, aukso, platinos, gamtinių dujų ir naftos) dabar viena skurdžiausiai gyvenančių pasaulyje. 1989 metais atgavusi ikikolonijinį pavadinimą Mianmaras, iki 2011 metų šalis gyveno labai uždarą ir izoliuotą gyvenimą, nebuvo itin svetinga turistams, o ypač negailestinga tiems, kurie bandė nepaklusti kariniam režimui. Pakilus geležinei uždangai, ši unikali šalis atvėrė duris pasauliui.
Pietryčių Azijos valstybės Mianmaro geografinė padėtis yra pavydėtina – 2000km ilgio pakrantė Bengalijos įlankoje, sienos su dviem galingiausiomis ir gigantiškiausiomis Azijos valstybėmis Indija ir Kinija bei mažesnėmis – Bangladešu, Tailandu ir Laosu. Tad ši, ilgai atrodžiusi nepasiekiama ir paslaptinga, nuo pasaulio atskirta šalis per trumpą laiką tapo tikru atradimu ir geidžiamiausia kelionių kryptimi. Kelionė į Mianmarą, tai tarsi kelionė laiko mašina atgal į dvidešimt pirmo amžiaus nepaliestą ir praeityje užstrigusią šalį. Net „National Geographic“ žurnalas Mianmarą paskelbė viena iš 50-ties „gyvenimo kelionių“ destinacijų. Ši kelionė smalsiems ir žingeidiems. Jei trokštate atvira širdimi pažinti ir priimti mažiausiai Vakarų civilizacijos šiame regione paveiktą šalį, tuomet – tai Jūsų kelionė.
Čia nepaprastai graži ir įvairi gamta – kalnai, besidriekiantys iki pat pietų Himalajų, džiunglės, milžiniški ryžių laukai, sausos stepės, didžiuliai slėniai, vagojami sraunių upių, puikūs Bengalijos įlankos paplūdimiai, dar tik atrandami vakariečių. Bet labiausiai Mianmaras vilioja senųjų Rytų dvasia, savo budistiniu paveldu – tūkstančiais auksinių šventyklų ir draugiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Mianmaras – senojo teravados budizmo tvirtovė, tikėjimas čia gyvas ir labai stiprus. Budizmo principų laikymasis vis dar yra gyvenimo būdas. Religinius statinius, paminklus savo sunkiai uždirbtais pinigais ir savanoriškomis aukomis išlaiko patys mianmariečiai. Vos prašvitus apie pusė milijono vienuolių vorelėmis lyg egzotiškos purpurinės skruzdės patraukia į gatves prašyti išmaldos – saujelės ryžių, daržovių arba pinigų. Kiekviename žingsnyje renkamos aukos nėra įprastos vakariečiui, bet čia šelpimas yra kultūros dalis. Vienuoliai nesirūpina materialiais dalykais. Jie medituoja, kalba mantras, filosofuoja, mokosi ir moko – koncentruojasi į dvasinius ieškojimus.
Paradoksalu, kad budistinėje šalyje yra apie pusė milijono kariškių – Mianmaras turi vieną didžiausių armijų Pietryčių Azijoje. Kariškiai ir toliau išlieka privilegijuotąja kasta bei įtakingiausiais žmonėmis šalyje. Vis dėlto, auksinė sustingusio laiko žemė pamažu bunda atsiverdama ją norinčiam pažinti pasauliui. Ilgai trukusi Mianmaro izoliacija lėmė, kad civilizacija nesugadino nei šalies kultūros, nei žmonių. Bet situacija keičiasi, permainos po truputį smelkiasi ir šalis, tokia kokia yra dabar, neišliks. Tad skubėkime pačiupinėti paskutinį Pietryčių Azijos grynuolį, pajusti jo autentiką ir žavesį. Kartu pasinerkime į auksinę laiko upę!

Birma. Mianmaras. Ši šalis tikrai kitokia ir nepanaši nė į vieną man žinomą šalį 2014-aisais metais (kai teko po ją keliauti), kaip ir R. Kiplingui 1893-aisais metais, kai jis parašė šią garsiąją frazę.
Praėjus dviem mėnesiams po kelionės, spėjus net į tolimąją Braziliją nukakti, Mianmaro magija neapleidžia, tiesiog ši šalis nepaleidžia nei minčių, nei jausmų. Tenka labai daug keliauti, aplankyta daugybė Pietryčių Azijos šalių, todėl mane „seną kelionių vilką“ ypač nustebino ta jėga, su kuria ši šalis įtraukia keliautoją, apžavi, užburia. Šešiolika dienų prabėgo kaip viena, kelionės programa labai prisotinta, įvairi, nemonotoniška. Ažūrinius šventyklų drožinius, aukso lapelių blizgesį ant Budos skulptūrų keitė kalnų panoramos ir švelnus rūkas Inlės ežere. Daugybė unikalių, niekur kitur neregėtų gamtos ir kultūros objektų – gal čia Birmos žavesio paslaptis? Gal ramus, neįkyrus, labai draugiškas vietos gyventojų bendravimas, mąslus purpuro drabužiais pasirėdžiusių vienuolių žvilgsnis taip traukia ir vėl kviečia sugrįžti? Gal neįminta mistiškojo Bagano šventyklų slėnio paslaptis? O gal iš viso neverta ieškoti atsakymo. Juk meilės jausmas apskritai nesileidžia preparuojamas. Klausimą paliekame be atsakymo...Galbūt Jums, mieli keliautojai, pavyks patiems įminti Birmos mįslę? O kad tikrai verta paskubėti pažinti šį paskutinį Pietryčių Azijos grynuolį, įsitikinome jau nuo pirmųjų kelionės dienų. Mianmaras keičiasi tiesiog akyse – miestuose daugėja naujų automobilių, sparčiai vyksta statybos, atvykę pamatėme kiek kitokį vaizdą negu tikėjomės rasti. Ypač nustebino aukšto lygio GRŪDOS Mianmaro partnerių servisas –tikslumas, punktualumas, kvalifikuoti ir paslaugūs gidai, puikūs viešbučiai, patogūs autobusai. Būtų ko pasimokyti ir toliau pažengusių šalių turizmo sferos darbuotojams. O poilsį Ngapalio paplūdimyje, puikiųjų, saldžiųjų vaisių skonį, burnoje tirpstančias jūros gėrybes, atpalaiduojančius masažus, tylias vakarienes prie deglo šviesos, vandenynui švelniai glostant basas kojas, kuo aiškiausiai, pačiu gryniausiu pavidalu prisimenu ir jaučiu ligi šiolei. Šių įstabių pojūčių vėliau keliaujant po Braziliją neįstengė nuplauti net Atlanto bangos ir garsiajame Rio de Žaneiro Kopakabanos pliaže. Tai štai kaip! Ar dar abejojate, kad verta palankyti Birmą ir atvira širdimi atsiduoti jos žavesiui?

B. Kalkienė - keliautoja, išskirtinių kelionių ekspertė

diena. Skrydis Vilnius/Ryga – Europos miestas – Azijos miestas – Mandalėjus.

diena. Mandalėjus – Amarapura – Mandalėjus.

Atvykimas į Mandalėjų. Atvykimo į šalį formalumų sutvarkymas. Mandalėjus, antras pagal dydį Mianmaro miestas, paskutinioji Birmos karalystės sostinė, kuri dažnai vadinama Mianmaro kultūros širdimi. Devynioliktojo amžiaus viduryje karaliaus-reformatoriaus Mindono šalia Ajejarvadžio (Iravadžio) upės įkurtas ir 688 kilometrus nutolęs nuo Jangono, Mandalėjus su juo varžosi tradicinės kultūros ir meno požiūriu. Mandalėjus ypač garsus didžiųjų drožinėjimo meistrų medžio raižiniais išpuoštais rūmais ir vienuolynais. Tiko medžio raižiniai tokie subtilūs ir smulkūs, kad nesitiki, jog tai sukurta žmogaus rankomis. Mandalėjuje intriguojančiai dera senovės reliktai ir dabartis, kurią lemia gausi imigrantų iš Kinijos populiacija. 40 procentų Mandalėjaus gyventojų yra kinai, ypač gausiai iš Junanio provincijos čionai plūdę paskutiniuosius dvidešimt metų. Chaotiškas, triukšmingas, neoninėmis šviesomis blyksintis ir eismo spūstimis pasižymintis centras kontrastuoja su puikiu kraštovaizdžiu, įrėmintu raižytų medinių pagodų ir vienuolynų stogais.

Atvykę į Mandalėjų, lankysite žymiąją budizmo šventyklą – Mahamunio pagodą, kurioje didžiausią įspūdį palieka storu aukso sluoksniu dengta 4m aukščio Budos statula, sverianti virš tonos ir išpuošta deimantais, rubinais, perlais ir safyrais. Tūkstančiai budistų, lankydami statulą, neša jai ir klijuoja aukso lapelius, tikėdamiesi Budos palankumo. Todėl šiuo metu statulą dengia apie 15cm aukso, o jos tikroji forma yra pakitusi. Sakoma, kad statula yra tikrasis Budos atvaizdas, kadangi jai pozavo pati dievybė. Kiekvieną dieną apie pusę penkių ryto būrelis vienuolių nuplauna statulos veidą ir išvalo dantis. Mahamunio pagoda yra persmelkta religinės ekstazės – piligrimai čia medituoja, meldžiasi, ore tvyro smilkalų ir lotoso žiedų kvapas. Atsisveikinę su didžiąja Budos statula, užsuksite pas amatininkus ir pamatysite, kaip gaminami aukso folijos lapeliai.

Vėliau lankysite Švenandavo arba Aukso rūmų vienuolyną. Aukso čia nėra, o turimas mintyje auksinis statytojų meistriškumas. Ažūriniai rafinuoti tikmedžio raižiniai tokie įstabūs, kad vienuolynas atrodo tarsi pasakų rūmai. Kadaise statinys priklausė karališkiesiems rūmams, po kurių raižytais stogais 1878 metais gyvenimą baigė karalius Mindonas.

Apžiūrėję vienuolyną vyksite į dar vieną karališkąją Birmos sostinę Amarapurą, pavadintą „nemirtinguoju miestu“, nors sostine ji išbuvo mažiau nei 70 metų. Amarapurai, tik 11km nutolusiai nuo Mandalėjaus, daug žavesio suteikia spalvingos amatininkų dirbtuvėlės. Beveik iš kiekvieno namo girdisi audimo staklių taukšėjimas, čia siuvami tradiciniai rūbai – į sarongus panašūs apdarai iš medvilnės ir šilko, akį džiugina subtilūs medžio raižiniai, marmuro ir bronzos dirbiniai. Pasivaikščiosite per seklų Taungtamano ežerą nutiestu 200 metų senumo iš daugybės tikmedžio polių suręstu fotogeniškuoju U Beino tiltu. Sakoma, kad tai ilgiausias pasaulyje medinis tiltas (~1,2km) ir labiausiai fotografuojama vieta Mianmare. Garsiausiai tiltas girgžda vakarėjant, kuomet skubantys kaimelių gyventojai grįžta namo, o palydėti saulės čia suplūsta turistai. Nakvynė viešbutyje.

diena. Mandalėjus – Inva – Mingunas – Mandalėjus.

Po pusryčių tęsite pažintį su Mandalėjumi. Aplankysite Kutodavos pagodą, kuri buvo pastatyta karaliaus Mindono, siekiančio naujajai sostinei suteikti svarbą ir ypatingą reikšmę. Jo sumanymu ši pagoda turėjo tapti pitakat taik (šventų raštų biblioteka) , kurioje 729 stupose ant puikių marmuro plokščių iškalta didžiausia pasaulio knyga – Teravados budistų švento rašto Pali kanono Tipitakos tekstai.

Po to vyksite į garsųjį Amarapuros Mahaganajono vienuolyną, kur gyvena ir studijuoja budizmą daugiau kaip tūkstantis vienuolių. Pasiturinčios Mianmaro šeimos vienuolynams aukoja maistą, jį ruošia ir dalina vienuoliams. GRŪDOS grupės stebėjo šį aukos ritualą, kai tyli purpurinė vienuolių kolona pamažu juda su dubenėliais rankose. Turistams leidžiama būti šalia, vienuolynas vengia uždarumo, atsiribojimo. Vienuoliai mielai bendrauja, čia galima nusipirkti knygų apie budizmą.
 

Vėliau vyksite į buvusią karališkąją sostinę Invą arba Avą, kas išvertus reiškia „upės žiotys“. Dar vienas pavadinimas „brangakmenių miestas“ primena 400 metų trukusį sostinės klestėjimą. Bet iki šių dienų išlikęs Invos aukso amžiaus istorijos bei kultūros palikimas nėra labai gausus. Kadaise spindėjusi auksu ir garsėjusi turtais, dabar Inva labiau primena tik karališko miesto šešėlį, nusėtą rūmų ir budistinių stupų griuvėsiais. Arklių traukiamais vežimaičiais pasieksite 1834 metais pastatytą Bagajos vienuolyną, puikų Mianmaro dailės ir architektūros pavyzdį, garsėjantį 267 tikmedžio kolonomis. Tamsus interjeras, išpuoštas raižiniais, vaizduojančiais paukščius ir lotoso žiedus, sukuria ypatingą atmosferą. Pravažiuosite Nanmyino stebėjimo bokštą, dar vadinamą pasvirusiu Invos bokštu ir pasieksite plytinį tinku padengtą Maha Aungmye Bonzan vienuolyną, iš kurio atsiveria puikūs apylinkių vaizdai ir Sagaingo kalvos panorama.

Pasivažinėję vežimaičiais, vyksite atgal į Mandalėjų iš kur Jūsų lauks maždaug 1 valandos kelionė Ajejarvadžio (Iravadžio) upe į Minguną. Sakoma, kad upės pavadinimas reiškia „upė, kuri laimina žmones“. Sausuoju sezonu iš jos lieka tik išdžiūvę ir saulėje skeldėjantys krantai. Kartu su musonu gyvybė vėl sugrįžta. Upė tarsi gyvybės arterija užlieja vandeniu laukus, tiekdama žmonėms žuvį ir derlingą dirvožemį. Plauksite į Minguną, stebėdami kaimiečių gyvenimą ir grožėdamiesi pakrančių vaizdais. Atvykę lankysite Minguno pagodos liekanas. 1790 metais karaliaus Bodavpajos įsakymu pradėta statyti šventykla turėjo būti didžiausia pasaulyje ir siekti net 150 metrų. Pastačius trečdalį šventyklos, statybos sustojo ir ji liko nepabaigta, nes astrologas išpranašavo karaliaus mirtį, kai ji bus pastatyta. Dar apgriauta ir žemės drebėjimo, pagoda nė iš tolo neprilygsta valdovo svajonei. Bet, žvelgdami į didžiulę įspūdingą šventyklą, besididžiuojančią aukščiausiu pasaulyje rankų darbo plytų statiniu, galime įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti ši didinga šventavietė. Pamatysite 1808 metais karaliaus Bodavpajos įsakymu išlietą Minguno varpą – 90 tonų svorio, didžiausią nesutrūkinėjusį ir skambantį varpą pasaulyje.

Atsisveikinę su Mingunu, grįšite į Mandalėjų. Pasikėlę ant Mandalėjaus kalvos, galėsite pasigrožėti nuostabia, vakaro šviesomis pasidabinusia, miesto panorama. Manoma, kad pats Buda, žvalgydamasis nuo šios kalvos, išpranašavo būsimą miestą, šia tradicija rėmėsi ir Mandalėjaus įkūrėjas karalius Mindonas. Menant Budos apsilankymą, Mandalėjaus kalva tapo viena pagrindinių Mianmaro budistų piligrimystės vietų, jos šlaituose įsikūrę daugybė vienuolynų ir šventyklų, o pačiame viršuje pastatyta puošni Sutaungpei („norų išsipildymo“) pagoda. Šventyklos kalvon veda ketveri dengti ir prekyvietėmis apsupti laiptai, galima užvažiuoti ir specialiais mikroautobusais ar nuo pusiaukelės pakilti liftu. Nakvynė viešbutyje.

diena. Mandalėjus – Popa kalnas - Baganas.

Labai ankstyvas išvykimas iš viešbučio pasiėmus pusryčių dėžutes. Tranzito diena iš Mandalėjaus į Baganą, į kurį atvyksite pavakare, pakeliui aplankydami šventąjį Popos kalną. Pro autobuso langus stebėsite kasdienį vidurio Mianmaro valstiečių gyvenimą, jų dirbamus laukus, vandenį nešančias moteris, dirvą ariančius buivolus.

Atvykimas į geologinį ir kultūrinį stebuklą, mistinę piligrimų traukos vietą Popos kalną ir jo nacionalinį parką, išsiskiriančius ypatingu mikroklimatu. Pats Popos kalnas yra daugiau nei 1 500m aukščio užgesęs ugnikalnis. Paskutinį kartą vulkanas išsiveržė prieš 250 000 metų. Vietos gyventojo žodžiais tariant: „Popa yra kaip saulė ar mėnulis, niekas negali pasakyti, kiek jam metų“. Tai vienintelė vešlia žaluma apaugusi vieta panašiame į dykumą Vidurio Mianmare.

Lyg Mianmaro Olimpas, Popos kalnas yra 37 dvasių (natų - kalno dievų) namai. Nors dauguma vietos gyventojų išpažįsta budizmą, tačiau dalis vis dar tiki gamtos dvasiomis, jų prisibijo ir garbina. Dvasioms pagerbti kasmet, maždaug balandį-birželį, yra rengiamas didžiulis festivalis. Kalno viršūnėje stūkso įspūdingas įvairaus stiliaus pagodų, šventyklų ir vienuolynų kompleksas, laikomas dvasių namais. Turėsite galimybę išvysti Popos kalno panoramą nuo netoliese esančios apžvalgos aikštelės. Toliau važiuosite link Bagano. Pakeliui sustosite mažame kaimelyje pasižiūrėti, kaip gaminamas palmių cukrus. Paragavę egzotiškų saldumynų, galėsite jų nusipirkti lauktuvėms. Atvykimas į Baganą.

Baganas – šlovingoji pirmosios Mianmaro karalystės sostinė, didžioji Mianmaro traukos vieta, mūsų kelionės kulminacija! Nė vienas pasaulio miestas negali pasigirti tokia daugybe šventyklų. Įsivaizduokite visas Europos katedras, perkeltas į Manheteną. Ambicingi valdovai vienuoliktame-tryliktame amžiuje statė milžiniškus statinius, kurių dauguma, nors ir apgadinti erozijos, nuolatinių žemės drebėjimų, potvynių, išliko iki mūsų dienų. Virš 2 000 šventyklų (iš buvusių 5 000), išsibarsčiusių 42km² plote, palieka pritrenkiantį įspūdį, atrodo, kad patekai į pagodų mišką, kur horizonto nėra, vien smailės – auksinės ir plytinės. Jos puikiai matomos iš toli, nes Baganas stovi žalioje lygumoje šalia Ajejarvadžio (Iravadžio) upės. Žymusis šventyklų slėnis ypač efektingai atrodo tekant ir leidžiantis saulei. Daugelio keliautojų nuomone, vien dėl šio pasakiško kraštovaizdžio verta važiuoti į Mianmarą. Ir garsusis keliautojas Markas Polas Baganą vadino viena gražiausių vietų pasaulyje. Kartą pabuvus šiame mieste, jo pamiršti neįmanoma. Baganas pakeri, jis turi kažkokią magišką trauką – gal todėl, kad čia gyvena paslaptis. Klausimas, kodėl čia buvo pastatyta tiek daug šventyklų palyginti nedideliame žemės lopinėlyje, neturi racionalaus atsakymo. Baganas unikalus, neturintis analogų pasaulyje, nors kartais ši archeologinė vietovė istoriniu, kultūriniu ir dvasiniu palikimu prilyginama Kambodžos Angkor Vato šventyklų kompleksui. Senasis Baganas laikomas mirusiu miestu. Dabar šioje vietoje tik keli kaimai. Bet Baganas nemirė - visa jo atmosfera prisigėrusi galingos dvasinės energijos, kurią spinduliuoja senųjų šventyklų freskos, Budos atvaizdai, akmens skulptūros ir subtilūs medžio raižiniai.

Atvykus į Baganą (esant galimybei) arklių traukiamomis bričkomis pasivažinėsite po garsųjį pagodų slėnį. Palydėti saulės skubėsite į Švesandavo pagodą, pastatytą vienuoliktame amžiuje karaliaus Anoratos. Penkias statinio terasas puošia terakotinės plokštelės, vaizduojančios scenas iš Budos gyvenimo. Šventykloje, sakoma, saugomi keli Budos plaukai. Švesandavo pagoda – pirmoji Bagane, turėjusi laiptus išorėje. Stovėdami vienoje iš šventyklos terasų, žvelgsite į pagodų mišką, kurį besileidžianti saulė nudažys švelniai oranžine spalva. Nakvynė viešbutyje.

diena. Baganas.

Baganas garsėja ne tik šventyklų slėnio saulėlydžiais, bet ir saulėtekiais. Entuziastai turėtų atsikelti gerokai prieš aušrą, kad suspėtų nufotografuoti tekančią saulę. Pribloškiantis šventyklų slėnio vaizdas, atsiveriantis nuo Švesandavo pagodos terasos, ir spalvų žaismė neabejotinai atpirks kelias prarastas miego valandas (grupės pageidavimu).

Po pusryčių, tolesnę pažintį su Bagano įžymybėmis pradėsite nuo jo didybę įkūnijančios garsiosios Švezigono pagodos, nutolusios apie 5km į šiaurės rytus nuo senojo miesto. Dėl savo atsiradimo Švezigonas (išvertus „pergalės laidas“) turi būti dėkingas dviems didiesiems Birmos valdovams – Anoratai, pradėjusiam šventyklos statybą 1057 metais ir jo įpėdiniui Kianzitai, pabaigusiam darbus 1087 metais. Auksu dengta varpo formos stupa tapo daugumos vėlesnių šalyje statomų stupų prototipu. Čia saugomos nepaprastai vertingos relikvijos – keli Budos plaukai, grindyse įmūrytas Budos dantis, šonkaulis ir kaktos raištis. Švezigonas sutraukia minias maldininkų ne tik iš Mianmaro, bet ir iš kitų budizmą išpažįstančių valstybių. Tikėjimas čia gyvas, tad kartais vietos žmonių šventykloje daugiau negu turistų. Vėliau lankysite Gubyaukgyi (Wetkyi-in) šventyklą, kur galėsite pasigrožėti freskomis, vaizduojančiomis Jataka mitą, pasakojantį apie ankstesnius Budos gyvenimus. Šventyklos išorę puošia puikūs lipdiniai, išlikę nuo jos pastatymo 1113 metais.

Architektūros šedevras, balta ir grakšti Anandos šventykla, yra vienas geriausiai išlikusių Monų tautos, kuri šalyje gyveno prieš birmiečių užkariavimą, paminklų. Jeigu neaplankėte nuo 1090 iki 1105 metų karaliaus Kianzitos įsakymu statytos šventyklos, negalite sakyti, kad lankėtės Bagane. Šventykla yra kryžiaus formos su keturiomis pagrindinėmis navomis. Ypač nerealiai atrodo keturios didžiulės Budos skulptūros iš tikmedžio. Silpnai apšviestos pro plyšius, esančius šventyklos stoge, šios statulos atrodo tarsi plauktų ore. Anandos šventykla yra tarsi Mianmaro meno muziejus – gėrėsitės bareljefais, lipdiniais, medžio drožiniais, akmeninėmis skulptūromis. Yra kelios versijos dėl šventyklos pavadinimo kilmės. Viena teigia, kad jis kilo nuo žodžio sanskrito kalba „anand“, kuris reiškia „labai gražu“. Kita, kad nuo žodžių „ananta panna“, kas išvertus reiškia „nesibaigianti Budos išmintis“. Švegugi – „aukso olos“ – pagoda kadaise stovėjo prie senųjų valdovų rūmų, kurių žolėmis apaugusiuose griuvėsiuose dabar tebesigano bandos. Šventykla buvo pastatyta XIIa. viduryje ir užkopę laiptais į viršutines terasas jūs išvysite puikią Bagano slėnio panoramą ir tapybiškus pagodų bokštus.

Kitos Bagano šventyklos ne mažiau įdomios. Užsuksite į vieną masyviausių šventyklų mieste - Dhammayangui, pastatytą antroje dvyliktojo amžiaus pusėje. Legenda pasakoja, jog tuometinis karalius Naratu buvęs labai reiklus ir įsakęs šventyklą statyti taip, kad tarp plytų negalėtų įlįsti net smeigtukas. Prastai dirbantiems žiauraus valdovo įsakymu buvo nukapojamos rankos.

Vėliau važiuosite pasižiūrėti kaip gaminami garsieji tradiciniai lakuoti medžio dirbiniai. Stebėsite kruopštų, varginantį amatininkų darbą. Galėsite nusipirkti paveikslėlių, puodelių, dėžučių, dengtų polichrominiu laku. Darbai unikalūs, populiariausios spalvos – juoda, ruda, žalia. Aplankę amatininkų dirbtuvėles, užsuksite į Nan Pajar šventyklą su gražiausiais sienų akmens raižiniais. Esant galimybei, aplankysite vieną seniausių Bagano slėnyje Manuhos šventyklą, monų karaliaus Manuhos pastatytą 1067m. ir garsėjančią įspūdingomis Budos skulptūromis bei apžiūrėsite po žeme įrengtą ir vienuolių prižiūrimą meditacijos centrą Kyat Khayon.

Grupės pageidavimu, esant galimybei (už papildomą mokestį) vakarienė stebint tradicinį lėlių spektaklį arba plaukimas palydėti saulės privačiu laiveliu Ajejarvadžio (Iravadžio) upe. Nakvynė viešbutyje.

diena. Baganas – Heho – Inlės ežeras.

Pusryčiai. Po pusryčių vyksite į oro uostą ir apie 1 val. skrisite į Heho, vadinamą vartais į Šanų valstiją, didžiausią Mianmare, užimančią beveik ketvirtadalį visos šalies ploto. Valstijos vardas kilo iš čia daugumą sudarančios šanų etninės grupės. Nuo Heho netoli esantis garsusis Inlės ežeras – šios dienos mūsų kelionės tikslas. Grožėdamiesi kraštovaizdžiu, Šano aukštikalnių plato važiuosite link Njaugšvės miestelio, nuo kurio prasideda pažintis su ežeru (prie ežero ir jo apylinkėse praleisite dvi dienas). Pakeliui, esant galimybei, sustosite prie dirbtuvėlės, kur gaminamas tradicinis Šano popierius, ir, galbūt, įsigysite unikalų rankų darbo skėtį. Stabtelėsite prie Švejanpai vienuolyno, raudonai dažyto tikmedžio pastato, stovinčio ant tvirtų polių. Šis devynioliktojo amžiaus vienuolynas yra įdomus savo architektūra, ypač žavus jo interjeras, puoštas mozaikomis ir raižiniais. Keliautojų pamėgtas Inlės ežeras įeina į populiariausių lankytinų Mianmaro vietų penketuką. Turistus iš viso pasaulio vilioja tobuli peizažai ir noras iš arti pamatyti nepagražintą kasdienį etninių tautelių gyvenimą.

Inle išvertus „mažas ežeras“ , bet, stovint ant kranto, sunku pasakyti, kur jis prasideda ir baigiasi. Antrojo pagal dydį Mianmaro ežero, išsidriekusio Šano kalnuose, 875m aukštyje, ilgis 22 km, plotis iki 11km. Vandens lygis svyruoja priklausomai nuo sezono (vidutinis gylis apie 2m, didžiausias gylis – 4m). Inlės ežero pakrantėse ir salose, ežere ant polių pastatytuose namuose gyvena inta tautybės žmonės, save vadinantys „ežero sūnumis“. Inlės ežeras – tarsi Mianmaro Venecija. Čia įsikūrę 17 kaimų, kurių gyvenimą, tampriai susietą su ežeru, stebėsite patogiai įsitaisę motorinėje valtyje. Pirmiausia, kas pribloškia Inlės ežere - tai sampanomis – ilgomis siauromis valtimis – plaukiojančių žvejų irklavimo būdas. Stovėdami sampanos gale inta tautelės žmonės labai gracingai irklą valdo koja, o rankomis meistriškai gaudo žuvis kūgio pavidalo medine ar bambukine gaudykle. Vaizdas neįprastas, unikalus ir labai įspūdingas, todėl žvejų figūrėlės puošia ne vieną reklaminį leidinį apie Mianmarą.

Ne mažiau kaip originaliu žvejybos būdu vietiniai garsėja savo plaukiojančiais daržais, kuriuose augina net tris-keturis derlius duodančius pomidorus, avokadus, bulves, česnakus, cukinijas ir kitas daržoves. Plaukiojantis daržas, tai praktiškai plaustas, supintas iš šaknų, nendrių ir žolių, apkrėstas žeme ir derlingu ežero dumblu. Kad toks daržas nenuplauktų, jis prie ežero dugno prismeigiamas bambukinėmis kartimis, o ežero daržininkai, tupėdami savo valtelėse, ravi tas begalines lysves. Norintiems nusipirkti, pakanka palaukti, kol daržo gamintojas, vilkdamas savo kūrinį, pritvirtintą prie valties, praplauks pro šalį ir atkirps reikiamo ilgio gabalą.

Vietos gyventojai, įsigudrinę užsiauginti maisto sekliuose ežero vandenyse bei neįprastu būdu prisigaudyti žuvies, garsėja ir amatais. Šis regionas išsiskiria sidabro, aukso dirbinių, rankų darbo popieriaus, cigarų gamyba. Vienas unikaliausių čia kuriamų dirbinių – audinys iš lotosų stiebų. Pusės kvadratinio metro audinio skiautei pagaminti reikia 6000 lotoso stiebų. Per du mėnesius du žmonės pagamina tik siūlus tokio dydžio audiniui, todėl jis brangesnis už šilką. Raižydami ežerą, sustosite prie krautuvėlių, dirbtuvėlių ir, nusipirkdami autentiškų dirbinių, paremsite vietos amatininkus. Aplankysite Nga Pe Čaungo vienuolyną, kadaise garsėjusį kaip Šokinėjančių kačių vienuolyną, seniausią ir didžiausią Inlės ežere. Šiomis dienomis vienuolynas žymus Budos atvaizdais iš įvairiausių šalies regionų. Praleidę dieną ant vandens, motorine valtimi plauksite link savo viešbučio. Nakvynė viešbutyje ant vandens arba Njaugšvės miestelyje.

diena. Inlės ežeras – Paungdo pagoda – Indein pagodų kompleksas.

Po pusryčių tęsite pažintį su Inlės ežeru ir spalvingais jo gyventojais. Esant galimybei, plauksite į rytinį ežero turgų, kuris vyksta vis kitoje vietoje ir kas penktą dieną pradeda ratą iš naujo. Čia kalnų gentys susitinka su kaimelių gyventojais įsigyti būtiniausių prekių ir maisto produktų. Čia galėsite pamatyti skirtingų genčių bendravimo būdą, aprangą ir raudonas, betelio lapų nuspalvintas šypsenas. Vėliau lankysite Paungdo – pagrindinę ežero pagodą, kurioje pasimeldus, tikima, pildosi svajonės. Šventykla garsi penkiomis paauksuotomis Budos statulėlėmis ir sienas puošiančiais Budos gyvenimo vaizdais.

Toliau valtimi plauksite palei vakarinį Inlės ežero krantą siauru, ilgu kanalu link Pa-O kaimelio. Aplankysite senovinių Indein pagodų kompleksą, kurį viso budistinio pasaulio vienuoliai lanko jau pusantro tūkstančio metų. Dalis pagodų stipriai apgriuvę, bet restauravimo darbų pradžios dar nesimato, o džiunglės grasina praryti šią šventą žemę. Grįžimas į viešbutį ant vandens arba Njaugšvės miestelyje. 

diena. Inlės ežeras - Heho – Tandvė – Ngapalis. Poilsis ir pramogos kurorte prie Indijos vandenyno.

Po ankstyvų pusryčių pervežimas į Heho oro uostą skrydžiui (~1,5val.) į Tandvę. Atvykę būsite nuvežti į viešbutį netoli nuo oro uosto esančiame Ngapalio paplūdimyje. Pavadinimą vietovei, sakoma, davė italų keliautojas, išsiilgęs savo gimtojo Neapolio. Tai gražiausias Mianmaro kurortas prie Indijos vandenyno Bengalijos įlankoje. Ngapalis garsus natūraliu 3km ilgio balto smėlio paplūdimiu, skaidriu žydru vandeniu, linguojančiomis kokoso palmėmis ir ramybe. Čia, kitaip nei kituose populiariuose Azijos kurortuose, nebus minios žmonių, įkyrių prekeivių ir triukšmingų barų. Maudynės ir poilsis prie Indijos vandenyno. 

Pageidaujantiems aktyvaus poilsio, organizuojamos išvykos dviračiais į artimiausius kaimus, paviršinis ir giluminis nardymas, nuomojamos valtys žvejybai, lankomi žvejų kaimai ir turgeliai, rengiamos išvykos laivu į salas (už papildomą mokestį). Nakvynė viešbutyje. 

dienos. Ngapalis. Poilsis ir pramogos kurorte prie Indijos vandenyno.

Pusryčiai. Ilsėdamiesi kurorte, nepamirškite palepinti savo gomurio – gurmaniški potyriai garantuoti. Savo viešbučio arba kaimelio restoranuose paragaukite šviežių, ką tik iš vandenyno parplukdytų ir išmaniai paruoštų jūros gėrybių. 

GRŪDOS keliautojai iki šiol mena puikią, burnoje tirpstančią žuvį ir didžiules karališkąsias krevetes. Čia turite puikią progą atsivalgyti vaisių – kvapnieji bananai, papajos, mangai, ananasai, avokadai patiekiami ką tik nuskinti. O sulčių ir kokteilių skonis! Grūdiečius ypač sužavėjo ne tik prinokusių avokadų salotos su sezamu, bet ir tirštos jų sultys, kurių būtinai turite paragauti, ypač pagardintų rūgščiuoju laimu ir palmių cukrumi (GRŪDOS receptas). Išsimaudę šiltame vandenyne, gurmaniškus potyrius papildysite patyrusių meistrų masažais. Neatsispirkite pagundoms ir susikurkite mažytę šventę kūnui ir sielai. GRŪDOS komanda Jums linki puikaus poilsio! Nakvynė viešbutyje.

diena. Ngapalis – Tandvė – Jangonas – *Kjaiktijo (Aukso uolos šventykla).

Po pusryčių išvykimas iš Ngapalio į Tandvės oro uostą. Skrydis (~45min) į Jangoną. Apgyvendinimas viešbutyje senojoje Mianmaro sostinėje. Laisvas laikas pirmai pažinčiai su Jangonu – turgaus ir suvenyrų parduotuvių lankymas, lauktuvių pirkimas. Pageidaujantiems (už papildomą mokestį, ~60 EUR/asm.) išvyka į kalnus prie vienos švenčiausių ir įspūdingiausių piligrimų traukos vietų – Auksinės uolos šventyklos. Tai stebuklas, kurį verta pamatyti! Turėsite atspėti, kaip masyvus, auksu tviskantis granito riedulys, ant kurio užtupdyta 5,5 metro Kjaiktijo pagoda, kybo ant stačios uolos krašto ir nenukrenta į apačioje esantį slėnį. Pakeliui iš Jangono į Kjaiktijo, esant galimybei, sustosite žvejų kaimelyje, kur galėsite pamatyti, kaip upėje ant plaustų džiūsta žuvys, pakrantėje su žvejų laimikiu darbuojasi moterys, šmirinėja šunys, laksto vaikai, verda prekyba. Čia pat abipus kelio įsikūrusiame turguje prekiaujama meniškai išdėstytomis neregėtomis džiovintomis ir vytintomis žuvimis. Matydami gausybę įmantriai išraitytų džiūstančių žuvų nebejusite net nosį riečiančio kvapo. Pasifotografavę keliausite toliau. 

Atvažiavę iki Kin Pun miestelio bazinės stovyklos, toliau kilsite aukštyn į kalnus specialiomis atviromis transporto priemonėmis, kurios leis stebėtis ne tik vairuotojų virtuoziškumu, bet ir puikiais atsiveriančiais kalnų ir slėnių bei tarpeklių vaizdais. Paskutinį kelio etapą, apsuptą prekyviečių, įveiksite pėsčiomis. 

Čia jūs pajusite, kuo gyvena vietos piligrimai: spalvingai paruošti aukų rinkiniai, laukiantys krepšių nešikai, pasiruošę užgabenti nakčiai pasiliksiančių maldininkų mantą, rūkstantys smilkalai ir neįkyrūs prekeiviai. Tiems, kas suabejos savo jėgomis, bus galima pasinaudoti nešikų paslaugomis (15-20 USD). Pastangas atpirks nuo uolos atsiverianti kalnų panorama, piligrimų šnabždamos maldos, Budai uždegtų žvakučių liepsnos ir milžiniškas riedulys, pakibęs ant kalno atbrailos taip, tarsi jam negaliotų fizikos dėsniai... Tikima, jog auksu dengtą šventyklą nuo nugarmėjimo žemyn saugo vienintelis Budos plaukas, laikomas stupoje ant akmens. Šiandien šis granito akmuo jau daugiau negu 2 400 metų ištvėręs visus žemės drebėjimus, išdidžiai pūpso ant uolos . Net didžiausi skeptikai sutiktų, jog 611 tonų sveriantis akmuo, prikibęs prie 1m² atviros uolos pagrindo, yra kažkas nepaprasto. Padavimas pasakoja, jog karalius Tissa, viešpatavęs vienuoliktame amžiuje, gavęs plauką iš atsiskyrėlio. Šis iškėlęs sąlygą: karalius turįs rasti didžiulį akmens riedulį, forma primenantį atsiskyrėlio galvą, užkelti jį ant uolos krašto, viršuje pastatyti šventyklą ir joje saugoti Budos plauką. Karalius radęs tinkamą riedulį jūros dugne, iškėlęs jį iš vandens, paauksavęs ir nuplukdęs laivu iki uolos viršūnės. Laivas vėliau virtęs akmeniu, jį galima pamatyti šalia Kjaiktijo. Po to karalius pastatęs šventyklą, kaip reikalavęs atsiskyrėlis. Pasakojama, kad vieną dieną karalienė vaikščiojusi džiunglėse po uola, kai tigras nutvėręs ją už kojos. Ši pakėlusi akis į uolą, atsiduodama likimo valiai. Ir tigras atsitraukė išgąsdintas Aukso uolos galios Piligrimai tiki, jog, prie akmens prilipdžius aukso lapelį, galima užsitikrinti sėkmingą ir turtingą gyvenimą. Vyrai galės šventyklą apžiūrėti iš arčiau, moterims, deja, neleidžiama. Esant galimybei, grožėsitės saulėlydžiu prie Auksinės uolos šventyklos ir kvapą gniaužiančia kalnų panorama. Nakvynė viešbutyje.

diena. Kjaiktijo – Jangonas.

Pusryčiai. Ši kelionės diena skirta grįžimui į Jangoną ir pažinčiai su senąja Mianmaro sostine. Jangonas – vienas autentiškiausių Pietryčių Azijos miestų, senoji Mianmaro sostinė, vadinta Rangūnu, garsi kolonijinės architektūros paveldu bei įspūdingiausia šalies šventykla Švedagonu. Liūdna, bet dauguma iš 200 kolonijinio stiliaus pastatų yra apleisti ir nutriušę. Jie glaudžiasi prie auksu blizgančių šventyklų, stupų, kurdami gana eklektišką miesto paveikslą. Siaurose gatvelėse kunkuliuoja gyvenimas – vyksta triukšminga prekyba, ore tvyro įvairiausi kvapai, čia pat gaminamas maistas, valgoma, zuja amatininkai, žaidžia vaikai.

Žaliame sodų ir parkų mieste, iš trijų pusių apsuptame vandens, kur telkšo net keli ežerai, pasiklysti yra sunku, nes iš visur matoma spindinti Švedagono pagoda. Ekskursijos metu sustosite nusifotografuoti prie aštuonkampės, daugiau nei 2000 metų skaičiuojančios, Sule pagodos, stovinčios miesto centre netoli Rotušės, pravažiuosite sinagogą, nepriklausomybės paminklą Mahabandoola parke. Įspūdį neabejotinai paliks ir milžiniška (antra pagal dydį šalyje) gulinčio Budos skulptūra Čauktatgyi. 

Dienos kulminacija – vienos švenčiausių budizmo vietų pasaulyje – Švedagono pagodos, skaičiuojančios 2 500 metų istoriją, lankymas. Apie Švedagono grožį europiečiai sužinojo šešioliktajame amžiuje, kai karalienės Elžbietos I-osios laikų keliautojas R. Fičas pavadino ją „turbūt pačia gražiausia vieta pasaulyje“. Milžiniška Švedagono pagodos stupa kaip aukso kalnas iškyla virš mažesnių pagodų bei paviljonų strėlių miško. Grakščiai smailėdama ji primena apverstą varpą, spindintį grynu auksu, tarsi būtų nulieta iš saulės šviesos. Anglų rašytojas R. Kiplingas 1893m. pirmą kartą pamatęs Švedagono pagodą rašė: „Štai virš horizonto pakilo auksinė paslaptis – nuostabus, mirksintis, saulėje liepsnojantis stebuklas, pavidalu nepanašus nei į musulmonų kupolą, nei į hinduistų šventyklos bokštą“. O rašytojui Somersetui Moemui Švedagonas priminė tamsioje sielos naktyje netikėtai įsižiebusią viltį. Šią neprilygstamą šventovę puošia daugybė tonų aukso, tūkstančiai deimantų, rubinų ir kitų brangiųjų akmenų. „Ugnies piramidėje“ saugomi aštuoni stebuklingų galių turintys istorinio Gautamos Budos plaukai. Ypač stipriai auksu raibuliuojantis Švedagonas veikia vaizduotę ir sukelia euforiją tekant ir leidžiantis saulei. Jau ne viena GRŪDOS grupė lankydama šią magišką vietą gėrėjosi auksiniu saulėlydžiu. Grupės pageidavimu (už papildomą mokestį) vakarienė su tradicinių šokių programa Karaveiko rūmų (plaukiojančios Karališkosios baržos) restorane Jangone. Nakvynė viešbutyje.

diena. Jangonas. Skrydis Jangonas – Azijos miestas – Europos miestas – Ryga/Vilnius.

Po pusryčių (esant galimybei) bus skirtas laisvas laikas apsipirkimui garsiajame Bogyoke, dar vadinamame Scotto, turguje. Čia gausus tekstilės, lakuotos medienos dirbinių, sidabro, brangakmenių, medžio drožinių iš viso Mianmaro pasirinkimas. Pervežimas į tarptautinį Jangono oro uostą. Skrydis į Europą.

diena. Grįžimas į Lietuvą.

Kainos:
Kelionės kaina asmeniui 2-čiame kambaryje: nuo 1639 EUR/asm.
Priemoka už vienvietį kambarį: nuo 470 EUR/asm.