Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Jei sutinkate, paspauskite mygtuką „Supratau“ arba naršykite toliau. Tuo atveju jei norėsite atšaukti savo duotą sutikimą, pakeiskite savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrinkite įrašytus slapukus. Plačiau »

Klasikinis Mianmaras su poilsiu Ngapalio kurorte

  • Su 3 dienų poilsiu unikaliame Ngapalio kurorte prie Indijos vandenyno!

 

Azija puikiai pažįstama mūsų keliautojams - jau ne viena GRŪDOS keliautojų grupė grįžo iš Kinijos, Japonijos, Vietnamo, Kambodžos, Tailando, Nepalo, Tibeto, Butano, Indijos, Šri Lankos, Indonezijos ir Mianmaro.

Mianmaras, auksinių pagodų ir nuoširdžių šypsenų šalis!

Kodėl Mianmaras, britų kolonistų vadintas Birma? Žiupsnelis istorijos.

Iki dvidešimto amžiaus vidurio britų kolonija Birma visą pasaulį maitino ryžiais ir savo ekonomikos išsivystymu du kartus lenkė Pietų Korėją. Atgavus nepriklausomybę, ir, 1948 metais pasitraukus britams, Birmoje gyvenimas tarsi sustojo. Daugiau nei 60 metų šalį draskė ir sekino pilietiniai karai. Valdžią užgrobusi karinė chunta nesugebėjo modernizuoti ūkio, ir didžiulė šalis, savo plotu prilygstanti Prancūzijai, turtinga gamtos išteklių (tikmedžio, nefrito, perlų, rubinų, safyrų, sidabro, aukso, platinos, gamtinių dujų ir naftos) dabar viena skurdžiausiai gyvenančių pasaulyje. 1989 metais atgavusi ikikolonijinį pavadinimą Mianmaras, iki 2011 metų šalis gyveno labai uždarą ir izoliuotą gyvenimą, nebuvo itin svetinga turistams, o ypač negailestinga tiems, kurie bandė nepaklusti kariniam režimui. Prieš trejus metus geležinė uždanga pakilo, ir ši unikali šalis pamažu atveria duris pasauliui.

Pietryčių Azijos valstybės Mianmaro geografinė padėtis yra pavydėtina – 2000km ilgio pakrantė Bengalijos įlankoje, sienos su dviem galingiausiomis ir gigantiškiausiomis Azijos valstybėmis Indija ir Kinija bei mažesnėmis – Bangladešu, Tailandu ir Laosu. Tad ši, ilgai atrodžiusi nepasiekiama ir paslaptinga, nuo pasaulio atskirta šalis per trumpą laiką tapo tikru atradimu ir geidžiamiausia kelionių kryptimi. Kelionė į Mianmarą, tai tarsi kelionė laiko mašina atgal į dvidešimt pirmo amžiaus nepaliestą ir praeityje užstrigusią šalį. Net „National Geographic“ žurnalas Mianmarą paskelbė viena iš 50-ties „gyvenimo kelionių“ destinacijų. Ši kelionė smalsiems, žingeidiems ir ne itin lepiems. Jeigu jūsų neerzina nenuspėjamas elektros tiekimas, pokario metus menantys, prikelti antram gyvenimui automobiliai, siauri, duobėti keliai, dulkės, galimos karšto vandens ir oro kondicionavimo problemos, jei trokštate atvira širdimi pažinti ir priimti mažiausiai Vakarų civilizacijos šiame regione paveiktą šalį, tuomet – tai Jūsų kelionė.

Čia nepaprastai graži ir įvairi gamta – kalnai, besidriekiantys iki pat pietų Himalajų, džiunglės, milžiniški ryžių laukai, sausos stepės, didžiuliai slėniai, vagojami sraunių upių, puikūs Bengalijos įlankos paplūdimiai, dar tik atrandami vakariečių. Bet labiausiai Mianmaras vilioja senųjų Rytų dvasia, savo budistiniu paveldu – tūkstančiais auksinių šventyklų ir draugiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Mianmaras – senojo teravados budizmo tvirtovė, tikėjimas čia gyvas ir labai stiprus. Budizmo principų laikymasis vis dar yra gyvenimo būdas. Religinius statinius, paminklus savo sunkiai uždirbtais pinigais ir savanoriškomis aukomis išlaiko patys mianmariečiai. Vos prašvitus apie pusė milijono vienuolių vorelėmis lyg egzotiškos purpurinės skruzdės patraukia į gatves prašyti išmaldos – saujelės ryžių, daržovių arba pinigų. Kiekviename žingsnyje renkamos aukos nėra įprastos vakariečiui, bet čia šelpimas yra kultūros dalis. Vienuoliai nesirūpina materialiais dalykais. Jie medituoja, kalba mantras, filosofuoja, mokosi ir moko – koncentruojasi į dvasinius ieškojimus.

Paradoksalu, kad budistinėje šalyje yra apie pusė milijono kariškių – Mianmaras turi vieną didžiausių armijų Pietryčių Azijoje. Kariškiai ir toliau išlieka privilegijuotąja kasta bei įtakingiausiais žmonėmis šalyje. Vis dėlto, auksinė sustingusio laiko žemė pamažu bunda atsiverdama ją norinčiam pažinti pasauliui. Ilgai trukusi Mianmaro izoliacija lėmė, kad civilizacija nesugadino nei šalies kultūros, nei žmonių. Bet situacija keičiasi, permainos po truputį smelkiasi ir šalis, tokia kokia yra dabar, neišliks.

Tad skubėkime pačiupinėti paskutinį Pietryčių Azijos grynuolį, pajusti jo autentiką ir žavesį.

  • 11 nakvynių 3* (pagal šalies kategoriją) viešbučiuose su pusryčiais (esant ankstyvam išvykimui gali būti pateikiamas pusryčių paketas);
  • 7 pietūs pažintinio turo metu;
  • 5 vietiniai skrydžiai (Jangonas-Heho; Heho-Mandalėjus; Mandalėjus-Baganas; Baganas-Tandve; Tandve-Jangonas);
  • Visi pervežimai pagal programą;
  • Ekskursinė – pramoginė programa (pagal aprašą);
  • Įėjimo bilietai į lankytinus objektus pagal programą;
  • Vietinių gidų paslaugos;
  • Profesionalaus kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos;
  • Kelionės dokumentų sutvarkymas.
  • Tarptautinių skrydžių bilietai nuo 850 EUR – 990 EUR - priklauso nuo sezono, oro linijų bendrovės, bilieto išrašymo datos etc.
  • Vakarienė Karaveiko rūmų restorane ~30 USD;
  • Vakarienė vietiniame restorane su tradiciniu šou ~15-20 USD;
  • Mianmaro viza 80 EUR (daroma iš anksto Lietuvoje);
  • Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą);
  • Asmeninės išlaidos, papildomos ekskursijos, arbatpinigiai vietiniams gidams (~3USD/asm. per dieną) ir vairuotojams (~1-2USD/asm. per dieną), gėrimai, kitos nepaminėtos išlaidos.

1 diena

Skrydis Vilnius/Ryga/Varšuva – Europos miestas – Azijos miestas – Jangonas.

diena. Jangonas.

 Atvykimas į Jangoną. Atvykimo į šalį formalumų sutvarkymas. Nakvynė viešbutyje.

diena. Jangonas – Heho – Inlės ežeras.

Pusryčiai. Po pusryčių vyksite į oro uostą ir apie ~1 val. skrisite į Heho, vadinamą vartais į Šanų valstiją, didžiausią Mianmare, užimančią beveik ketvirtadalį visos šalies ploto. Valstijos vardas kilo iš čia daugumą sudarančios šanų etninės grupės. Nuo Heho netoli esantis garsusis Inlės ežeras – šios dienos mūsų kelionės tikslas. Grožėdamiesi kraštovaizdžiu, Šano aukštikalnių plato važiuosite link Njaugšvės miestelio, nuo kurio prasideda pažintis su ežeru (prie ežero ir jo apylinkėse praleisite dvi dienas). Pakeliui, esant galimybei, sustosite prie dirbtuvėlės, kur gaminamas tradicinis Šano popierius, ir, galbūt, įsigysite unikalų rankų darbo skėtį. Stabtelėsite prie Švejanpai vienuolyno, raudonai dažyto tikmedžio pastato, stovinčio ant tvirtų polių. Šis devynioliktojo amžiaus vienuolynas yra įdomus savo architektūra, ypač žavus jo interjeras, puoštas mozaikomis ir raižiniais. Keliautojų pamėgtas Inlės ežeras įeina į populiariausių lankytinų Mianmaro vietų penketuką. Turistus iš viso pasaulio vilioja tobuli peizažai ir noras iš arti pamatyti nepagražintą kasdienį etninių tautelių gyvenimą.

Inle išvertus reiškia „mažas ežeras“, bet, stovint ant kranto, sunku pasakyti, kur jis prasideda ir baigiasi. Antrojo pagal dydį Mianmaro ežero, išsidriekusio Šano kalnuose, 875m aukštyje, ilgis 22 km, plotis iki 11km. Vandens lygis svyruoja priklausomai nuo sezono (vidutinis gylis apie 2m, didžiausias gylis – 4m). Inlės ežero pakrantėse ir salose, ežere ant polių pastatytuose namuose gyvena inta tautybės žmonės, save vadinantys „ežero sūnumis“. Inlės ežeras – tarsi Mianmaro Venecija. Čia įsikūrę 17 kaimų, kurių gyvenimą, tampriai susietą su ežeru, stebėsite patogiai įsitaisę motorinėje valtyje. Pirmiausia, kas pribloškia Inlės ežere - tai sampanomis – ilgomis siauromis valtimis – plaukiojančių žvejų irklavimo būdas. Stovėdami sampanos gale inta tautelės žmonės labai gracingai irklą valdo koja, o rankomis meistriškai gaudo žuvis kūgio pavidalo medine ar bambukine gaudykle. Vaizdas neįprastas, unikalus ir labai įspūdingas, todėl žvejų figūrėlės puošia ne vieną reklaminį leidinį apie Mianmarą.

Ne mažiau kaip originaliu žvejybos būdu vietiniai garsėja savo plaukiojančiais daržais, kuriuose augina net tris-keturis derlius duodančius pomidorus, avokadus, bulves, česnakus, cukinijas ir kitas daržoves. Plaukiojantis daržas, tai praktiškai plaustas, supintas iš šaknų, nendrių ir žolių, apkrėstas žeme ir derlingu ežero dumblu. Kad toks daržas nenuplauktų, jis prie ežero dugno prismeigiamas bambukinėmis kartimis, o ežero daržininkai, tupėdami savo valtelėse, ravi tas begalines lysves. Norintiems nusipirkti, pakanka palaukti, kol daržo gamintojas, vilkdamas savo kūrinį, pritvirtintą prie valties, praplauks pro šalį ir atkirps reikiamo ilgio gabalą.

Vietos gyventojai, įsigudrinę užsiauginti maisto sekliuose ežero vandenyse bei neįprastu būdu prisigaudyti žuvies, garsėja ir amatais. Šis regionas išsiskiria sidabro, aukso dirbinių, rankų darbo popieriaus, cigarų gamyba. Vienas unikaliausių čia kuriamų dirbinių – audinys iš lotosų stiebų. Pusės kvadratinio metro audinio skiautei pagaminti reikia 6000 lotoso stiebų. Per du mėnesius du žmonės pagamina tik siūlus tokio dydžio audiniui, todėl jis brangesnis už šilką.

Raižydami ežerą, sustosite prie krautuvėlių, dirbtuvėlių ir, nusipirkdami autentiškų dirbinių, paremsite vietos amatininkus. Aplankysite Nga Pe Čaungo vienuolyną, kadaise garsėjusį kaip Šokinėjančių kačių vienuolyną, seniausią ir didžiausią Inlės ežere. Šiomis dienomis vienuolynas žymus Budos atvaizdais iš įvairiausių šalies regionų.

Praleidę dieną ant vandens, motorine valtimi plauksite link savo viešbučio. Nakvynė viešbutyje ant vandens arba Njaugšvės miestelyje.

diena. Inlės ežeras – Paungdo pagoda – Indein pagodų kompleksas.

Po pusryčių tęsite pažintį su Inlės ežeru ir spalvingais jo gyventojais. Esant galimybei, plauksite į rytinį ežero turgų, kuris vyksta vis kitoje vietoje ir kas penktą dieną pradeda ratą iš naujo. Čia kalnų gentys susitinka su kaimelių gyventojais įsigyti būtiniausių prekių ir maisto produktų. Čia galėsite pamatyti skirtingų genčių bendravimo būdą, aprangą ir raudonas, betelio lapų nuspalvintas šypsenas. Vėliau lankysite Paungdo – pagrindinę ežero pagodą, kurioje pasimeldus, tikima, pildosi svajonės. Šventykla garsi penkiomis paauksuotomis Budos statulėlėmis ir sienas puošiančiais Budos gyvenimo vaizdais.

Toliau valtimi plauksite palei vakarinį Inlės ežero krantą siauru, ilgu kanalu link Pa-O kaimelio. Aplankysite senovinių Indein pagodų kompleksą, kurį viso budistinio pasaulio vienuoliai lanko jau pusantro tūkstančio metų. Dalis pagodų stipriai apgriuvę, bet restauravimo darbų pradžios dar nesimato, o džiunglės grasina praryti šią šventą žemę. Grįžimas į viešbutį ant vandens arba Njaugšvės miestelyje. Nakvynė viešbutyje.

diena. Inlės ežeras - Heho – Mandalėjus – Amarapura – Mandalėjus.

Po pusryčių paliksite Inlės ežero pakrantes ir važiuosite į Heho oro uostą skrydžiui (~35 min.) į Mandalėjų, antrą pagal dydį Mianmaro miestą, paskutiniąją Birmos karalystės sostinę, kuri dažnai vadinama Mianmaro kultūros širdimi. Devynioliktojo amžiaus viduryje karaliaus-reformatoriaus Mindono šalia Ajejarvadžio (Iravadžio) upės įkurtas ir 688 kilometrus nutolęs nuo Jangono, Mandalėjus su juo varžosi tradicinės kultūros ir meno požiūriu. Mandalėjus ypač garsus didžiųjų drožinėjimo meistrų medžio raižiniais išpuoštais rūmai ir vienuolynais. Tiko medžio raižiniai tokie subtilūs ir smulkūs, kad nesitiki, jog tai sukurta žmogaus rankomis. Mandalėjuje intriguojančiai dera senovės reliktai ir dabartis, kurią lemia gausi imigrantų iš Kinijos populiacija. 40 procentų Mandalėjaus gyventojų yra kinai, ypač gausiai iš Junanio provincijos čionai plūdę paskutiniuosius dvidešimt metų. Chaotiškas, triukšmingas, neoninėmis šviesomis blyksintis ir eismo spūstimis pasižymintis centras kontrastuoja su puikiu kraštovaizdžiu, įrėmintu raižytų medinių pagodų ir vienuolynų stogais.

Atvykę į Mandalėjų, lankysite žymiąją budizmo šventyklą – Mahamunio pagodą, kurioje didžiausią įspūdį palieka storu aukso sluoksniu dengta 4m aukščio Budos statula, sverianti virš tonos ir išpuošta deimantais, rubinais, perlais ir safyrais. Tūkstančiai budistų, lankydami statulą, neša jai ir klijuoja aukso lapelius, tikėdamiesi Budos palankumo. Todėl šiuo metu statulą dengia apie 15cm aukso, o jos tikroji forma yra pakitusi. Sakoma, kad statula yra tikrasis Budos atvaizdas ,kadangi jai pozavo pati dievybė. Kiekvieną dieną apie pusę penkių ryto būrelis vienuolių nuplauna statulos veidą ir išvalo dantis. Mahamunio pagoda yra persmelkta religinės ekstazės – piligrimai čia medituoja, meldžiasi, ore tvyro smilkalų ir lotoso žiedų kvapas. Atsisveikinę su didžiąja Budos statula, užsuksite pas amatininkus ir pamatysite, kaip gaminami aukso folijos lapeliai.

Vėliau lankysite Švenandavo arba Aukso rūmų vienuolyną. Aukso čia nėra, o turimas mintyje auksinis statytojų meistriškumas. Ažūriniai rafinuoti tikmedžio raižiniai tokie įstabūs, kad vieuolynas atrodo tarsi pasakų rūmai. Kadaise statinys priklausė karališkiesiems rūmams, po kurių raižytais stogais 1878 metais gyvenimą baigė karalius Mindonas.

Apžiūrėję vienuolyną vyksite į dar vieną karališkąją Birmos sostinę Amarapurą, pavadintą „nemirtinguoju miestu“, nors sostine ji išbuvo mažiau nei 70 metų. Amarapurai, tik 11km nutolusiai nuo Mandalėjaus, daug žavesio suteikia spalvingos amatininkų dirbtuvėlės. Beveik iš kiekvieno namo girdisi audimo staklių taukšėjimas, čia siuvami tradiciniai rūbai – į sarongus panašūs apdarai iš medvilnės ir šilko, akį džiugina subtilūs medžio raižiniai, marmuro ir bronzos dirbiniai. Pasivaikščiosite per seklų Taungtamano ežerą nutiestu 200 metų senumo iš daugybės tikmedžio polių suręstu fotogeniškuoju U Beino tiltu. Sakoma, kad tai ilgiausias pasaulyje medinis tiltas (~1,2km) ir labiausiai fotografuojama vieta Mianmare. Garsiausiai tiltas girgžda vakarėjant, kuomet skubantys kaimelių gyventojai grįžta namo, o palydėti saulės čia suplūsta turistai. Nakvynė viešbutyje.

diena. Mandalėjus – Amarapura – Inva – Mingunas – Mandalėjus.

Po pusryčių tęsite pažintį su Mandalėjumi. Aplankysite Kutodavos pagodą, kuri buvo pastatyta karaliaus Mindono, siekiančio naujajai sostinei suteikti svarbą ir ypatingą reikšmę. Jo sumanymu ši pagoda turėjo tapti pitakat taik (šventų raštų biblioteka) , kurioje 729 stupose ant puikių marmuro plokščių iškalta didžiausia pasaulio knyga – Teravados budistų švento rašto Pali kanono Tipitakos tekstai.

Po to vyksite į garsųjį Amarapuros Mahaganajono vienuolyną, kur gyvena ir studijuoja budizmą daugiau kaip tūkstantis vienuolių. Vaikščiodami po vienuolyną, stebėsite kasdienį vienuolių gyvenimą. Galbūt jums bus leista užsukti net į virtuvę ir žvilgtelėti į didžiulį kupiną ryžių katilą... Pasiturinčios Mianmaro šeimos vienuolynams aukoja maistą, jį ruošia ir dalina vienuoliams. GRŪDOS grupė stebėjo šį aukos ritualą, kai tyli purpurinė vienuolių kolona pamažu juda su dubenėliais rankose. Turistams leidžiama būti šalia, vienuolynas vengia uždarumo, atsiribojimo. Vienuoliai mielai bendrauja, čia galima nusipirkti knygų apie budizmą.

Vėliau vyksite į buvusią karališkąją sostinę Invą arba Avą, kas išvertus reiškia „upės žiotys“. Dar vienas pavadinimas „brangakmenių miestas“ primena 400 metų trukusį sostinės klestėjimą. Bet iki šių dienų išlikęs Invos aukso amžiaus istorijos bei kultūros palikimas nėra labai gausus. Kadaise spindėjusi auksu ir garsėjusi turtais, dabar Inva labiau primena tik karališko miesto šešėlį, nusėtą rūmų ir budistinių stupų griuvėsiais. Arklių traukiamais vežimaičiais pasieksite 1834 metais pastatytą Bagajos vienuolyną, puikų Mianmaro dailės ir architektūros pavyzdį, garsėjantį 267 tikmedžio kolonomis. Tamsus interjeras, išpuoštas raižiniais, vaizduojančiais paukščius ir lotoso žiedus, sukuria ypatingą atmosferą. Pravažiuosite Nanmyino stebėjimo bokštą, dar vadinamą pasvirusiu Invos bokštu ir pasieksite plytinį tinku padengtą Maha Aungmye Bonzan vienuolyną, iš kurio atsiveria puikūs apylinkių vaizdai ir Sagaingo kalvos panorama.

Pasivažinėję vežimaičiais, vyksite atgal į Mandalėjų iš kur Jūsų lauks maždaug 1 valandos kelionė Ajejarvadžio (Iravadžio) upe į Minguną. Sakoma, kad upės pavadinimas reiškia „upė, kuri laimina žmones“. Sausuoju sezonu iš jos lieka tik išdžiūvę ir saulėje skeldėjantys krantai. Kartu su musonu gyvybė vėl sugrįžta. Upė tarsi gyvybės arterija užlieja vandeniu laukus, tiekdama žmonėms žuvį ir derlingą dirvožemį. Plauksite į Minguną, stebėdami kaimiečių gyvenimą ir grožėdamiesi pakrančių vaizdais. Atvykę lankysite Minguno pagodos liekanas. 1790 metais karaliaus Bodavpajos įsakymu pradėta statyti šventykla turėjo būti didžiausia pasaulyje ir siekti net 150 metrų. Pastačius trečdalį šventyklos, statybos sustojo ir ji liko nepabaigta, nes astrologas išpranašavo karaliaus mirtį, kai ji bus pastatyta. Dar apgriauta ir žemės drebėjimo, pagoda nė iš tolo neprilygsta valdovo svajonei. Bet, žvelgdami į didžiulią įspūdingą šventyklą, besididžiuojančią aukščiausiu pasaulyje rankų darbo plytų statiniu, galime įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti ši didinga šventavietė. Pamatysite 1808 metais karaliaus Bodavpajos įsakymu išlietą Minguno varpą – 90 tonų svorio, didžiausią nesutrūkinėjusį ir skambantį varpą pasaulyje.

Atsisveikinę su Mingunu, grįšite į Mandalėjų. Pasikėlę ant Mandalėjaus kalvos, galėsite pasigrožėti nuostabia, vakaro šviesomis pasidabinusia, miesto panorama. Manoma, kad pats Buda, žvalgydamasis nuo šios kalvos, išpranašavo būsimą miestą, šia tradicija rėmėsi ir Mandalėjaus įkūrėjas karalius Mindonas. Menant Budos apsilankymą, Mandalėjaus kalva tapo viena pagrindinių Mianmaro budistų piligrimystės vietų, jos šlaituose įsikūrę daugybė vienuolynų ir šventyklų, o pačiame viršuje pastatyta puošni Sutaungpei („norų išsipildymo“) pagoda. Šventyklos kalvon veda ketveri dengti ir prekyvietėmis apsupti laiptai, galima užvažiuoti ir specialiais mikroautobusais ar nuo pusiaukelės pakilti liftu. Nakvynė viešbutyje.

diena. Mandalėjus – Baganas.

Po pusryčių vyksite į oro uostą skrydžiui į Baganą. Baganas – šlovingoji pirmosios Mianmaro karalystės sostinė, didžioji Mianmaro traukos vieta, mūsų kelionės kulminacija! Nė vienas pasaulio miestas negali pasigirti tokia daugybe šventyklų. Įsivaizduokite visas Europos katedras, perkeltas į Manheteną. Ambicingi valdovai vienuoliktame-tryliktame amžiuje statė milžiniškus statinius, kurių dauguma, nors ir apgadinti erozijos, nuolatinių žemės drebėjimų, potvynių, išliko iki mūsų dienų. Virš 2 000 šventyklų (iš buvusių 5 000), išsibarsčiusių 42km2 plote, palieka pritrenkiantį įspūdį, atrodo, kad patekai į pagodų mišką, kur horizonto nėra, vien smailės – auksinės ir plytinės. Jos puikiai matomos iš toli, nes Baganas stovi žalioje lygumoje šalia Ajejarvadžio (Iravadžio) upės. Žymusis šventyklų slėnis ypač efektingai atrodo tekant ir leidžiantis saulei. Daugelio keliautojų nuomone, vien dėl šio pasakiško kraštovaizdžio verta važiuoti į Mianmarą. Ir garsusis keliautojas Markas Polas Baganą vadino viena gražiausių vietų pasaulyje. Kartą pabuvus šiame mieste, jo pamiršti neįmanoma. Baganas pakeri, jis turi kažkokią magišką trauką – gal todėl, kad čia gyvena paslaptis. Klausimas, kodėl čia buvo pastatyta tiek daug šventyklų palyginti nedideliame žemės lopinėlyje, neturi racionalaus atsakymo. Baganas unikalus, neturintis analogų pasaulyje, nors kartais ši archeologinė vietovė istoriniu, kultūriniu ir dvasiniu palikimu prilyginama Kambodžos Angkor Vato šventyklų kompleksui. Senasis Baganas laikomas mirusiu miestu. Dabar šioje vietoje tik keli kaimai. Bet Baganas nemirė - visa jo atmosfera prisigėrusi galingos dvasinės energijos, kurią spinduliuoja senųjų šventyklų freskos, Budos atvaizdai, akmens skulptūros ir subtilūs medžio raižiniai.

Atvykus pažintį su Bagano įžymybėmis pradėsite nuo jo didybę įkūnijančios garsiosios Švezigono pagodos, nutolusios apie 5km į šiaurės rytus nuo senojo miesto. Dėl savo atsiradimo Švezigonas (išvertus „pergalės laidas“) turi būti dėkingas dviems didiesiems Birmos valdovams – Anoratai, pradėjusiam šventyklos statybą 1057 metais ir jo įpėdiniui Kianzitai, pabaigusiam darbus 1087 metais. Auksu dengta varpo formos stupa tapo daugumos vėlesnių šalyje statomų stupų prototipu. Čia saugomos nepaprastai vertingos relikvijos – keli Budos plaukai, grindyse įmūrytas Budos dantis, šonkaulis ir kaktos raištis. Švezigonas sutraukia minias maldininkų ne tik iš Mianmaro, bet ir iš kitų budizmą išpažįstančių valstybių. Tikėjimas čia gyvas, tad kartais vietos žmonių šventykloje daugiau negu turistų. Vėliau lankysite Gubyaukgyi (Wetkyi-in) šventyklą, kur galėsite pasigrožėti freskomis, vaizduojančiomis Jataka mitą, pasakojantį apie ankstesnius Budos gyvenimus. Šventyklos išorę puošia puikūs lipdiniai, išlikę nuo jos pastatymo 1113 metais.

Architektūros šedevras, balta ir grakšti Anandos šventykla, yra vienas geriausiai išlikusių Monų tautos, kuri šalyje gyveno prieš birmiečių užkariavimą, paminklų. Jeigu neaplankėte nuo 1090 iki 1105 metų karaliaus Kianzitos įsakymu statytos šventyklos, negalite sakyti, kad lankėtės Bagane. Šventykla yra kryžiaus formos su keturiomis pagrindinėmis navomis. Ypač nerealiai atrodo keturios didžiulės Budos skulptūros iš tikmedžio. Silpnai apšviestos pro plyšius, esančius šventyklos stoge, šios statulos atrodo tarsi plauktų ore. Anandos šventykla yra tarsi Mianmaro meno muziejus – gėrėsitės bareljefais, lipdiniais, medžio drožiniais, akmeninėmis skulptūromis. Yra kelios versijos dėl šventyklos pavadinimo kilmės. Viena teigia, kad jis kilo nuo žodžio sanskrito kalba „anand“, kuris reiškia „labai gražu“. Kita, kad nuo žodžių „ananta panna“, kas išvertus reiškia „nesibaigianti Budos išmintis“.

Švegugi – „aukso olos“ – pagoda kadaise stovėjo prie senųjų valdovų rūmų, kurių žolėmis apaugusiuose griuvėsiuose dabar tebesigano bandos. Šventykla buvo pastatyta XIIa. viduryje ir užkopę laiptais į viršutines terasas jūs išvysite puikią Bagano slėnio panoramą ir tapybiškus pago

KELIONĖS UŽSAKYMAS
Data
Keliautojų skaičius
Kaina