Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Jei sutinkate, paspauskite mygtuką „Supratau“ arba naršykite toliau. Tuo atveju jei norėsite atšaukti savo duotą sutikimą, pakeiskite savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrinkite įrašytus slapukus. Plačiau »

Gruzija, Didysis Kaukazas, rūsčioji Svanetija ir Batumis

 

Kelionės aukso fondas

  • Tbilisis - Gruzijos sostinė ir viduramžiško žavesio nepraradęs „šiltojo pavasario miestas“.
  • Kachetija – vyndarystės tradicijomis garsėjantis, istorinis Gruzijos regionas. Jeigu kalnai yra Gruzijos nuostabaus kraštovaizdžio karūna, tai Kachetija yra jos žėrinti širdis...
  • Granatmedžių sodų apsuptas spalvingasis Signagis - vienas gražiausių Kachetijos miestelių, dar vadinamas „meilės miestu“.
  • Cinandalis – Kachetijos gyvenvietė , garsi dvaru ir istorine vynine, kurie kadaise priklausė 19-ojo amžiaus Gruzijos poetui A.Čavčavadzei.
  • Unikalus David Garedžio ortodoksų vienuolyno kompleksas, stūksantis uolų masyve pusdykumėje ant Gruzijos – Azerbaidžano sienos ir tarsi skiriantis dvi valstybes, dvi religijas, du pasaulius...
  • Mccheta (UNESCO kultūros paveldas) - vienas seniausių miestų Gruzijoje, ankstyvosios Gruzijos Iberijos karalystės sostinė su garsiąja Sveticchovelio katedra, Gruzijos karalių panteonu.
  • Kvapą gniaužianti kelionė gilyn į kalnus istoriniu, legendiniu, senuoju, rūsčiuoju Gruzijos karo keliu.
  • Uplisciche uolų miestas – tvirtovė ant aukšto uolėto Mtkvari upės kranto.
  • Kutaisis – buvusi Kolchidės karalystės sostinė apipinta legendomis apie Aukso vilną ir argonautus.
  • Bagračio katedra - gruziniškos viduramžiškos architektūros šedevras, suvienytos Gruzijos simbolis ir Gelačio vienuolynas - praeities intelektualų lopšys (UNESCO paveldas).
  • Fantastinio filmo pojūčiai – plaukimas požemine upe Prometėjo urvuose.
  • Svanetija – išskirtinis rūstaus grožio Gruzijos kalnų regionas (UNESCO paveldas).
  • Įsispraudęs tarp kalnų Ušgulio kaimelis – aukščiausia gyvenama vieta Europoje (2200m virš jūros lygio).
  • Neatsiejama Gruzijos kūltūros dalis - vyno degustacijos, nacionalinių patiekalų ragavimas, šokiai, dainos, tostai...
  • Pažintis su Adžarijos perlu Batumiu.
  • Galimybė prasitęsti kelionę ilgesniam poilsiui prie jūros.

 

Svetingoji Gruzija – tolima, bet tokia artima broliška  Kaukazo belaisvės šalis

Gruzija  - meile mano...

Gal penkiolika kartų čia buvau. Gal daugiau. Nebesuskaičiuoju. Juk praėjo keli dešimtmečiai. Kaip kaleidoskope lekia vaizdai – šuolis katamaranu siautulingoje Kuros upėje, plukdančioje pavasarinio potvynio vandenis, sūriu prakaitu aplaistytos Kaukazo kalnų perėjos, burnoje tirpstanti jauno ėriuko mėsytė, paruošta rūstaus ir iki dantų ginkluoto piemens, vakarai prie laužo, maudynės lediniuose kalnų upokšniuose. Ir, aišku, beribis gruzinų svetingumas. Jokia ant upės kranto iškylaujanti kompanija neleisdavo praplaukti pro šalį. Džiūstant „sužvejotiems“ mūsų katamaranams, liejosi vynas ir skambėjo tostai apie tautų draugystę...

Tokią aš mačiau GRUZIJĄ – įspūdingos gamtos ir svetingų žmonių šalį. O kokia gi ji dabar?

Jau keleri metai keliauti į Gruziją yra madinga – lietuviai vėl iš naujo ją atranda. O aš vis laukiau. Neskubėjau. Gal bijojau, kad pirmoji meilė išblėso. Gal, apkeliavusi beveik visą pasaulį, nusivilsiu. O gal tiesiog dar nebuvo atėjęs laikas, kol vieną dieną pajutau, kad GRUZIJA šaukia, ji kviečia grįžti. Tad kviečiu į daug iškentusią, tolimą ir kartu tokią artimą išdidžių kalniečių šalį grįžti kartu. Nebijokite, į katamaraną nesodinsiu ir sunkios kuprinės nekrausiu ant pečių, keliausime patogiai, bet, aišku, stengsimės pajusti rūsčių Kaukazo kalnų artumą, pasimėgauti puikiu vynu, išskirtinės įvairovės ir skonio maistu, aksomine jūra, amžius skaičiuojančiu kultūros paveldu. Tai bene gurmaniškiausia ir kupina nostalgijos GRŪDOS kelionė. Laukiu savo „senosios gvardijos“ – tų, kurie ilgisi puikiosios kalnų šalies, ir tų, kurie svajoja ją pamatyti pirmąjį kartą.

B.Kalkienė

Keliautoja, išskirtinių kelionių ekspertė.

  • Kelionė patogiu automobiliu, mikroautobusu, autobusu (visi pervežimai pagal programą).
  • 8 nakvynės 3žv. viešbučiuose arba svečių namuose arba tradiciniuose gruzinų svečių namuose.
  • 2 nakvynės Mestijoje tradiciniuose gruzinų svečių namuose su bendrais patogumais.
  • 10 pusryčių, 6 vakarienės
  • Gruziniškų vynų degustacija Velistsikheje.
  • gruziniškos duonos kepimo ir tradicinių saldumynų čiurčelos gaminimo pamokėlė Velistsikheje
  • chačiapurių ir chinkalių gaminimo pamokėlė Velistsikheje
  • pakėlėjas Tbilisyje
  • ekskursinė – pramoginė programa
  • įėjimo bilietai į mokamus objektus pagal programą
  • rusakalbių vietos gidų paslaugos
  • profesionalaus kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos
  • kelionės dokumentų sutvarkymas
  • Tarptautinio skrydžio Vilnius – Kutaisis bilietas nuo 250 EUR (kaina priklauso nuo aviakompanijos vykdomų akcijų, bilieto pirkimo dienos, sezoniškumo)
  • Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą).
  • Asmeninės išlaidos, arbatpinigiai vietiniams gidams 2-3 USD asm. (dienai) ir vairuotojams 1-2 USD asm. (dienai), gėrimai, kitos nepaminėtos išlaidos.
  • P.S. už leidimą fotografuoti ir filmuoti tam tikruose objektuose mokama papildomai.

diena. Skrydis: Vilnius – Kutaisis. Kutaisis – Boržomis – Tbilisis.

Atvykimas į tarptautinį Kutaisio oro uostą. Sutvarkę įvažavimo į šalį formalumus, pradėsite išsamią pažintį su broliška Kaukazo belaisvės šalimi - Gruzija. Kartu su kvalifikuotu vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos keliausite link vieno didžiausių Europoje Boržomio – Karagaulio nacionalinio parko, įsikūrusio Mažųjų Kaukazo kalnų širdyje.

Boržomio kurortas – vienas populiariausių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje dėl jį supančios gamtos, sveikatai naudingo klimato ir, žinoma, mineralinių šaltinių. Mokslininkai ir etnografai nuolat diskutuoja apie šios vietos išskirtinumą: tyriausias Bakurianio kalnų ledynų vanduo, reliktinės pušys, augančios uolų papėdėse ir sudarančios ypatingą ekosistemą, ir vulkaninės kilmės versmės, kuriose gimsta visame pasaulyje žinomas Boržomio vanduo. Kaukazo regione randama įvairių rūšių mineralinio vandens, tačiau nė vieno jų sudėtis neprilygsta Boržomiui. Nuo XIX a. pradžios apie jo išskirtines savybes parašyta daugiau nei 100 mokslinių darbų, atlikta įvairiausių tyrimų. Šiandieninis Boržomio šaltinių vanduo yra toks pat, koks buvo daugiau nei prieš šimtmetį. Į butelius pilstomas vietoje jis vartotojus pasiekia išsaugojęs visas savo išskirtines savybes. Paragavę garsiojo mineralinio vandens, kelionę tęsite į Tbilisį.

Nakvynė viešbutyje arba svečių namuose.

diena. Tbilisis.

Pusryčiai. Po pusryčių su kvalifikuotu vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos pradėsite pažintį su Gruzijos sostine ir didžiausiu šalies miestu – Tbilisiu, kurio pavadinimas išvertus reiškia „šiltas pavasaris“. Įkurtas 5a. karaliaus Vachtango 1-ojo Gorgasalio, strateginėje istorinio Šilko kelio maršrutų kryžkelėje tarp Europos ir Azijos, jis dažnai būdavo nesutarimų objektas tarp įvairių konkuruojančių galių ir imperijų. Dabar visa miesto istorija atsispindi jo architektūroje. Tad atverskite Tbilisio istorijos metraštį ir leiskitės į kelionę po viduramžiško žavesio nepraradusį ir senųjų laikų didybę menantį miestą, vieną gyviausių ir kosmopolitiškiausių Kaukaze.

Pirmiausia apžiūrėsite svarbiausią sakralinę vietą  - pagrindinį Gruzijos pravoslavų Švč.Trejybės soborą (Sameba), didžiausią stačiatikių šventovę Gruzijoje ir visame Kaukaze,  pastatytą 2004 m. ant Mtkvari (Kuros) upės kranto. Pastatas žavi savo didybe, subtiliomis interjero detalėmis ir religinės tematikos meno kūriniais. Senamiestyje grožėsitės unikalia pastatų architektūra, kurios skiriamasis bruožas – maži, jaukūs ir gausiai bizantiškais raižiniais puošti balkonėliai, istorijos dvasią galėsite pajusti vaikščiodami jaukiomis senamiesčio gatvelėmis, kurios jums papasakos ne vieną užburiančią istoriją iš daugiataučio Tbilisio praeities, menančios arabus, kurie įkūrė musulmoniškąjį Tbilisio emiratą, atėjūnus iš Persijos, Turkmėnijos, Mongolijos ir carinės Rusijos. Aplankysite Metechi Švč. Mergelės Dangun Ėmimo bažnyčią, 12 a. pastatytą Gruzijos karaliaus Šv.Demetrijaus 2-ojo. Joje ilsisi šventosios gruzinų kankinės Šušanikos palaikai. Keltuvu pakilsite ant Sololakio kalvos, kur virš miesto iškyla didinga Narikalos („neįveikiama“) tvirtovė, pastatyta 4a. Šį labiausiai žinomą Tbilisio senovės paminklą, žvelgiantį į Mtkvari (Kuros) upę, miestelėnai vadina miesto širdimi ir jo siela. Viename iš išlikusių tvirtovės kiemų apžiūrėsite rekonstruotą Šv.Mykolo bažnyčią. Nuo citadelės sienų atsiveria nuostabus vaizdas į senąjį ir naująjį miestą. Regėsite Motinos Gruzijos skulptūrą, pačių gruzinų laikomą šalies simboliu, ji vaizduoja tautiniais gruzinų drabužiais vilkinčią moterį, kairėje rankoje laikančią pialą su vynu svečiams pavaišinti, dešinėje - kardą apsiginti nuo priešų. Svetingi ir karingi – taip galima apibūdinti gruzinų tautą.

Nusileidę nuo tvirtovės, apžiūrėsite vieną iš naujausių lankytinų objektų – metalo ir stiklo konstrukcijos futuristinį Taikos tiltą, pastatytą 2010 m. Tilto dizainą sukūrė italų architektas Michel De Lucchi ir prancūzų apšvietimo profesionalas Philippe Martinaud. Taikos tiltas ypač gražus leidžiantis saulei ir temstant, kai išryškėja jo unikali apšvietimo sistema, romantiškai apšviečianti Mtkvari upę. Struktūra buvo sukurta Italijoje ir 200 –ais sunkvežimių transportuota į Tbilisį. 156 metų ilgio tiltas pateko į 13-os neįprasčiausios struktūros tiltų pasaulyje sąrašą ir dažnai dėl savo struktūros sudėtingumo yra prilyginamas Paryžiaus Eifelio bokštui. Taikos tiltas garsus ne tik unikalia, modernia struktūra, bet ir tuo, kad nuo jo atsiveria fantastiški vaizdai į kitus svarbius Tbilisio lankytinus objektus – Metechi bažnyčią, miesto įkūrėjo Vachtango Gorgasalio skulptūrą bei Baratašvilio tiltą ir Gruzijos prezidento rezidenciją kitoje pusėje. Pasigrožėję miesto panorama nuo pėsčiųjų tilto, lankysite stebuklingomis ikonomis garsėjančią Siono katedrą, pastatytą 6-7a. Mtkvari upės krante. Vėliau, esant galimybei, patyrinėsite lietuviškuosius pėdsakus Tbilisyje - lankysitės name, kuriame gyveno ir kūrė rašytojas Antanas Vienuolis, Vilniaus skvere, kuriame gruzinų kalba paskelbta Užupio Respublikos konstitucija. Taip pat lankysitės nacionaliniame muziejuje, kur iš arčiau susipažinsite su Gruzijos istorija bei kultūra. 

Gidas parodys viename seniausių Tbilisio rajonų – Abanotubanio – įsikūrusį senųjų požeminių sieros pirčių kompleksą, vanduo į kurį trykšta iš terminių požeminių šaltinių.  Pirčių teikiamais malonumais kadaise mėgavosi literatūros klasikai A. Diuma ir A. Puškinas, vėliau rašęs, „kad geresnėje pirtyje dar niekada nėra buvęs“. Nors šių pirčių garas pasižymi specifiniu ir nelabai maloniu sieros kvapu, dėl unikalių gydomųjų savybių čia vežami garbingiausi miesto svečiai. Miestiečių nuomone, jeigu neaplankėte Tbilisio pirčių, reiškia nebuvote pačiame Tbilisyje...

Esant galimybei, sieros pirčių komplekso lankymas už papildomą mokestį (15-80 EUR už pirties kambarį vienai valandai, kambaryje gali tilpti nuo 4 iki 10 asmenų).

Laisvas laikas Tbilisio „Monmartru“ vadinamoje Šardeni gatvelėje, kur gausu kavinių, barų ir restoranų. Vakare siūlome apsilankyti vietiniame restorane ir susipažinti su nacionalinės virtuvės subtilybėmis. “Kiekvienas gruziniškas patiekalas yra poema.” /Aleksandras Puškinas/. Gruziniška virtuvė yra viena seniausių  ir žinomiausių virtuvių pasaulyje. Tai ne tik stulbinama maisto įvairovė ir patiekalų gausybė, tai, visų pirma – kultūrinė  patirtis. Sakoma, jog kiekviename gruziniškame patiekale slypi kokia nors tenykštė tradicija, užkoduota senųjų laikų  legendose ir padavimuose.

Chačiapuriu kvepianti šalis – taip dažnai pavadinama Gruzija. Daugybė pačių gražiausių epitetų lydi unikalius gruzinų virtuvės patiekalus, apie kuriuos pradėjus kalbėti burnoje nejučiomis renkasi seilės.

Gruziniška virtuvė – ant stalo gausybė šviežių žalumynų, žolelių, daržovių (dažnas keliautojas sako, kad skanesnių pomidorų ir agurkų, svogūnų laiškų, petražolių, krapų, peletrūnų nevalgęs), troškinta ir įvairiai ruošta mėsa, tirštos ir riebios sriubos ( vien charčio ko verta!), sūriai. Patiekalų turi būti daug, kuo daugiau lėkščių – tuo stalas turtingesnis. Visi įsideda ir ragauja patiekalus patys.

Sunku atsispirti žymiesiems chačiapuriams – į picą panašiems minkštiems sūrio paplotėliams, senoviniam gruzinų valgiui – didžiuliems chinkaliams  - koldūnams su mėsa ir sultiniu viduje. Būtinai naudojama riebi kapota mėsa, įdedama įvairių žolelių ir prieskonių. Valgoma rankomis laikant už galiuko. Prakandus išgeriamas sultinys, o galiukas, suvalgius chinkalį, paliekamas lėkštėje. Puikus užkandis badridžani nigvzit – keptų baklažanų juostelės su riešutų padažu, papuoštos granatų sėklomis. Lobio paprastai ruošiamas žiemą. Troškintos pupelės su prieskoniais – skanu ir maistinga. Sacivi – Gruzijos virtuvės viršūnė: Kalakuto ar vištos krūtinėlės gabaliukai, troškinti graikiškų riešutų padaže. Šis, daug darbo reikalaujantis patiekalas, paprastai ruošiamas per šventes. Kaip gražiausia muzika gurmano ausims skamba tirpstantys burnoje patiekalų pavadinimai – čachochbili, odžachuri, čakapuli, džondžoli, chakapuli, borani, guruli...  O padažai, padažai! Themali – populiariausias gruziniškas padažas iš geltonųjų arba raudonųjų slyvukių, pagardintas įvairiais prieskoniais, baže – padažas iš maltų graikiškų riešutų, česnako ir prieskonių, ir daugybė kitų. Gruzijoje dažnai galima pamatyti kaip vietos žmonės padažus valgo tik su duona. Apie tradicinius saldumynus baklavą, čiurčelą, gozinaki, ir sultingus, kvapnius, tarsi visą Gruzijos saulės šilumą sugėrusius vaisius, būtų galima prirašyti dar ne vieną puslapį. Tad keliaukime į skaniąją Gruziją, mėgaukimės maistu, užgerdami baltuoju vynu, o gal užsigeisite limonado „Tarchun“, „Diušes“ (nostalgija...) Ar garsiojo „Boržomio“ mineralinio vandens?

Ar dar abejojate, kad verta važiuoti į Gruziją? Skanaus!

Stebėdami folkloro programą, skanausite aromatingų, išskirtinių gruzinų virtuvės patiekalų, pagardintų prieskoninėmis žolelėmis, mėgausitės gruzinišku vynu (už papildomą mokestį  ~20 EUR/asm).

Nakvynė viešbutyje arba svečių namuose.

diena. Tbilisis – Bodbe – Signagis – Velistsikhe – Gremis – Cinandalis – Telavis.

Pusryčiai. Šiandien keliausite į Kachetiją, įstabų GRUZIJOS regioną iš visų pusių apsuptą Kaukazo kalnagūbrio, Kachetijos ir Gombori kalnų, kurių užuovėjoje plyti derlingas Alazanio upės slėnis, puiki vieta auginti vynuoges, persikus, nektarinus, arbūzus... Jeigu kalnai yra Gruzijos nuostabaus kraštovaizdžio karūna, tai Kachetija yra jos žėrinti širdis.  Kachetiją pamilę keliautojai vadina ją Gruzijos Šveicarija, lygina su Provansu ar Toskana. Ar tai teisybė, pasakysite sugrįžę.  Nuo seno čia puoselėjamos vyndarystės tradicijos, Kachetija laikoma šalies vyndarystės lopšiu. Gruzinų istorija, kultūra ir gyvenimo būdas įkūnyti jų vyne. Tai gruzinų svetingumo ir draugystės simbolis, raktas į jų ilgaamžiškumą.

Iš Tbilisio keliausite link Bodbės vienuolyno komplekso, nutolusio apie 2 km nuo Signagio, kur palaidota Gruzijos krikštytoja Šv.Nina (mirusi 347m). Vėliau važiuosite į granatmedžių sodų apsuptą spalvingąjį Signagį – vieną simpatiškiausių Kachetijos miestelių, įsikūrusį ant kalvos virš Alazanio slėnio. Čia 18-ojo amžiaus antrojoje pusėje, karaliaus Iraklijo 2-ojo valdymo laikais, buvo pastatyta tvirtovė,viena žymiausių Gruzijoje, kurios griuvėsiai išlikę iki šių dienų. Tvirtovė užėmė beveik 40 ha plotą ir buvo pajėgi priglausti visus gyventojus, puolant priešams.  Šiandien buvusią miesto galybę liudija dalis išlikusios gynybinės sienos, supusios tuometinį miestą. Sienoje yra 23 gynybiniai bokštai, pavadinti šalia esančių kaimų vardais. Nuo gynybinės sienos žavėsitės Alazanio slėniu, iki horizonto nuvilnijančiais vynuogynais ir sodais, įrėmintais Kaukazo kalnų smailių, miestelio panorama ir Neįprasto viduramžiško žavesio kupinas Signagis iš kitų Gruzijos miestelių išsiskiria unikalia medine architektūra. Smagu vaikščioti akmenimis grįstomis gatvelėmis regint spalvingus namus, kurių balkonai papuošti mediniais raižiniais. Gruzijos vyriausybė daug investavo stengdamasi Signagį padaryti turistų traukos centru – apart spalvingų gatvelių čia daug meno galerijų, kavinukių, parduotuvėlių, puikiai sutvarkyta aplinka, žydi gėlės. Beje, Signagis garsėja ir kaip „meilės miestas“ arba gruziniškas Las Vegasas, nes santuokų rūmai čia veikia ištisą parą.

Kita stotelė – Velistsikhe, kur Jūsų lauks gruziniško vyno degustavimas. Taip pat dalyvausite gruziniškos duonos kepimo ir tradicinių saldumynų čiurčelos gaminimo pamokėlėje. Vietinės šeimininkės papasakos ir parodys, kaip gaminamas žymusis chačiapuris – į picą panašus minkštas sūrio paplotėlis,  bei senovinis gruzinų valgis – didysis chinkalis  - koldūnai su mėsa ir sultiniu viduje. Paragausite visko ką pasigaminsite.

Gruzinai drąsiai teigia, kad Gruzija yra vyno gimtinė. Archeologai patvirtino, kad vynas dabartinės Gruzijos teritorijoje pradėtas gaminti daugiau kaip prieš 8 tūkst. metų. Įdomiausia tai, kad per pastaruosius 6 tūkst. metų tradicinio gruziniško vyno gaminimo technologija visiškai nepasikeitė. Skirtingai nei Europoje, Gruzijoje vynas brandinamas ne ąžuolinėse ar nerūdijančio plieno statinėse, bet, kaip ir prieš tūkstančius metų, didžiuliuose moliniuose ąsočiuose kvevri. Europoje moliniai indai irgi buvo naudojami vyno gamybai, bet prieš daugiau kaip 2 tūkst. metų, atsiradus ąžuolinėm statinėms ši technologija buvo pamiršta. Kvevri yra įspūdingo dydžio molinis indas, kurio tūris apie 1000–1500 litrų. Kvevri yra lipdomas iš molio, išdegamas, o prieš gaminant vyną jo vidus padengiamas bičių vašku. Po to ąsotis užkasamas į žemę, išorėje matoma tik anga. Taip paruoštas indas gali būti naudojamas šimtus metų, tereikia kas 15 -20 metų pervaškuoti jo vidų. Kadangi ąsotis užkastas giliai į žemę, jo viduje ištisus metus laikosi pastovi temperatūra. Tradicinio gruziniško vyno gamyba irgi yra unikali. Nuskintos vynuogės traiškomos kojomis didelėse voniose sacnakheli, po to vynuogių sultys su dalimi luobelių ir šakelių supilamos į ąsočius. Užpildoma trys ketvirtadaliai tūrio. Po keleto dienų, pasibaigus aktyviam rūgimui, ąsotis uždengiamas dangčiu, paliekama tik nedidelė skylutė išeiti anglies dvideginiui. Po alkoholinės fermentacijos ąsočiai sklidinai pripilami jauno vyno ir sandariai užlipinami. Paprastai vieno ąsočio užtenka pilnai užpildyti kitiems dviems. Taip su šakelėmis, luobelėmis ir kauliukais vynas laikomas iki kovo mėnesio. Per žiemą nusistovėjęs vynas yra perpilamas į kitą, mažesnį ąsotį, o nuosėdos keliauja į distiliavimo aparatą degtinės čačos gamybai. Vasarą vynas dar du tris kartus perpilamas. Gruzinai nefiltruoja vyno, jis turi pats nusistovėti. Dėl ilgo sąlyčio su koteliais, visi gruziniški vynai yra taniniški. Net geriant baltąjį vyną (gintarinės spalvos), taninai gerokai traukia gomurį. Š.Zigmantavičius „Pirmoji pažintis su Gruzija“.

Vynų gaminimo kultūra neatsiejamai susijusi su Gruzijos istorija.  Vynuogynų auginimas - viena iš seniausių ir gerbiamiausių žemės ūkio šakų Gruzijoje. Gruzinų tauta iš kartos į kartą perduoda vynuogynus, taip pat visas vyno gaminimo technologijos paslaptis, kurios laikomos didžiausia šeimos paslaptimi. Kiekviename Gruzijos kaimo namelyje yra vyno rūsys (Marami), kur į žemę yra įkasami moliniai ąsočiai, kuriuose laikomas ir brandinamas vynas.

Rugsėjo mėnesį  gruzinai švenčia Rtveli – vynuogių surinkimo šventę. Visi, netgi vaikai, renka vynuoges į pintus krepšius, namų sienos nukabinamos vynuogių kekėmis.

Šiuo metu Gruzijos selekcininkai yra išvedę daugiau nei 500 vynuogių rūšių. Ypač populiarios Gruzijoje nuo seno auginamos rkaciteli, mcvani ir saperavi vynuogių rūšys. Iš rkaciteli spaudžiamas baltas vynas, iš saperavi – raudonas. Atsižvelgiant į vietovės mikroklimatą ir dirvos sudėtį, vynas vadinamas tos vietovės vardu. Cinandali baltas vynas gaminamas iš rkaciteli vynuogių, surinktų Cinandalio kaimo rajone. Kindzmarauli raudonas vynas gaminamas iš Kvareli rajone surinktų saperavi rūšies vynuogių.

Ketvirta trumpa stotelė - 16a. architektūrinis ansamblis – karališkoji Gremio tvirtovė ir Archangelų bažnyčia. Šį, kadaise klestėjusį miestą ant uolėtos kalvos pastatė karalius Levanas 16 amžiuje. Gremis buvo Kachetijos karalystės sostinė su joje įkurta karališkąja rezidencija, o taip pat vienas gyviausių legendinio Šilko kelio prekybos miestų , kurį 1615m. sunaikino persų šacho Abaso 1-ojo kariuomenė. Gremis nebeatgavo savo buvusios šlovės ir didybės, o sostine 17a. viduryje tapo Telavis. Iki šių dienų puikiai išsilaikė tik pagrindinė citadelė su bažnyčia.

Vėliau važiuosite į Cinandalį, garsų istoriniais vyno rūsiais ir vyno gamykla, kurie 19 a. priklausė kilmingam Gruzijos visuomenės veikėjui Aleksandrui Čavčavadzei (1786 - 1846) – poetui, vertėjui, kariui, verslininkui. Aleksandras Čavčavadzė taip pat garsėjo inovacijomis žemės ūkyje bei buvo vienas iš pirmųjų modernių vyno gamintojų ir specialistų. Siekdamas vystyti vyno kultūrą, A.Čavčavadzė sukonstravo vyno bei spiritinių gėrimų gamybos įrenginius ir įkūrė didžiulius vyno rūsius Cinandalyje. Jo asmeninę vyno kolekciją, kuri dalinai išliko iki šių dienų, sudarė apie 70 rūšių ir 16 500 butelių vyno, tarp jų ir 1839 metų gruziniškas Saperavi vynas. Pasimėgausite pasivaikščiojimu parke.

Paskutinė stotelė - senoji Kachetijos sostinė Telavis. Jis Gruzijos aukso amžiaus metu (11-13a.) buvo politinis ir ekonominis visos šalies centras. 15a. suirus Gruzijos karalystei, Telavio svarba ėmė blėsti, o atsigavo  tik 18a. 1762m. Telavis tapo jungtinės Kartli – Kachetijos karalystės sostine, kur iš Gremio buvo perkelta karališkoji rezidencija. Karaliaus Iraklijo 2-ojo, gimusio ir mirusio šiame mieste, valdymo metais (1744-1798) buvo įvykdytos reformos, pakeitusios politinę, ekonominę ir kultūrinę situaciją visoje Gruzijoje, o jo vardas tapo laisvės ir tautinės nepriklausomybės simboliu.

Po pilnos įspūdžių dienos vakarienė ir nakvynė Telavio viešbutyje arba svečių namuose.

diena. Telavis – David Garedžis – Tbilisis.

Pusryčiai. Ryte turėsite galimybę apsilankyti vietiniame turguje. Vėliau važiuosite į unikalų David Garedžio ortodoksų vienuolyno kompleksą, kurį 6a. įkūrė Dovydas Garedželis, vienas iš trylikos sirų vienuolių, nešusių į Gruziją krikščionybę. 

 Vienuolyno kompleksas stūkso uolų masyve pusdykumėje ant Gruzijos – Azerbaidžano sienos ir tarsi skiria dvi valstybes, dvi religijas, du pasaulius... Praeityje buvusi religinio ir kultūrinio gyvenimo centru, šiandien ši vieta stebina savo architektūrinių sprendimų unikalumu. Kopdami aukštyn, apžiūrėsite celes ir maldos namus, išskaptuotus uolose, ištvermingiausieji bus apdovanoti nuostabiais spalvingos dykumos vaizdais į Azerbaidžano tolius. Pasigėrėję Udabno vienuolyno sienose išlikusiomis ankstyvosios krikščionybės freskomis, išvyksite į Tbilisį.

Nakvynė viešbutyje arba svečių namuose.

diena. Tbilisis – Mccheta – Gruzijos karo kelias – Ananuris – Stepancminda (Kazbegi) - Gudauris.

Pusryčiai. Vyksite į vieną seniausių Gruzijos miestų, kultūros ir religijos centrą Mcchetą, pakeliui aplankysite  Džvario (kryžiaus) vienuolyną ir bažnyčią (6 – 7a.) – tikrą ankstyvųjų viduramžių architektūros šedevrą, pastatytą kalno viršūnėje. Pasak legendos, ant šios uolos meldėsi kryžiaus kultą į Gruziją atnešusi Šv.Nina, buvusios pagonių šventyklos vietoje pastačiusi medinį kryžių. Jis gebėdavęs daryti stebuklus, todėl čia plūsdavo minios piligrimų iš viso Kaukazo. Nuo Džvario vienuolyno atsiveria viena įspūdingiausių Gruzijos gamtos panoramų – ties kalnu susijungiančios dvi upės Mktvari (Kura) ir Aragvi: viena – žalsva, kita – melsva, kurių grožį savo poemoje „Mcyri“ apdainavo M.Lermontovas.

Nusileidę nuo kalno, lankysite apsuptą kalnų Mcchetą, vieną seniausių iki šiol apgyvendintų pasaulio miestų. 3a.pr.Kr. – 5m.e.a. Mccheta buvo Iberijos – ankstyvosios Gruzijos karalystės – sostinė. Čia 337 metais krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija. Vėliau, 6a. pradžioje sostinė buvo perkelta į lengviau apginamą Tbilisį. Nepaisant to, Mccheta neprarado savo svarbos – čia iki pat Gruzijos karalystės egzistavimo pabaigos 19a. ir toliau buvo karūnuojami ir laidojami Gruzijos karaliai. Dėl paminklų gausos ir jų istorinės reikšmės istoriniai Mcchetos paminklai 1994m. buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mccheta tebėra Gruzijos stačiatikių bažnyčios centras. Čia stovi viena svarbiausių (ir gražiausių!) šalies šventovių, Gruzijos karalių panteonas – Sveticchovelio katedra, statyta 11a. Tai piligriminė vieta, apipinta daugybe legendų. Pavadinimas išvertus reikštų „gyvenimą suteikianti kolona“. Tikinčiuosius traukia nuo 11a. čia saugoma ypatinga relikvija – Kristaus apsiaustas.

Vėliau tęsite kelionę gilyn į kalnus istoriniu, legendiniu, senuoju, rūsčiuoju (tinka visi epitetai!) – Gruzijos karo keliu. Šį kelią, vieną vaizdingiausių kalnų kelių pasaulyje, kertantį Kaukazo kalnus ir jungiantį Vladikaukazą su Tbilisiu, caras Aleksandras 1-asis pavadino Gruzijos karo greitkeliu. Poetų apdainuotas serpantinais vedantis kelias apdovanos jus įspūdingu kraštovaizdžiu – ramius slėnius keis upių vagų išraižyti kalnai, vešlius miškus – žolių paklotas, emocijas žadins saulėje blizgantys sniego lopinėliai. Vairuotojui dažnai teks ir pristabdyti, laviruojant tarp kelio duobių, ramiai žingsniuojančių karvių ar avių, nekreipiančių jokio dėmesio į pravažiuojančias mašinas.

Apie Kaukazo kalnus sukurta daug mitų ir legendų. Viena jų pasakoja, kad Kazbeko kalne buvo kalintas Prometėjas už tai, kad iš dievų atėmęs ugnį ir atidavęs ją žmonėms. Šios vietos susijusios ir su lietuviais – juk mus traukia kalnai. Stepancmindos muziejuje rašoma, kad pirmasis lietuvis, 1895m. pasiekęs Kazbeko viršūnę, buvo Šteberis, nors prieš jį šio kalno ledynų slinkimą čia tyrinėjo Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka. 1905-aisiais į Kazbeką kopė M.K.Čiurlionis. Jis rašė: „ Kelias ėjo Tereko pakrantėmis, o mes kopėme į Kazbeką, kuris tenai laikomas kalnų kunigaikščiu. Prasigaudavome pro tokias pavojingas vietas, kad mano bendrakeleiviai balo, apsipildami šaltu prakaitu ir drebėjo iš baimės. Pagaliau atsidūrėme Kazbego ledyne, kur tokia tyla, jog vos tik suplosi delnais, atitrūksta uolų gabalai ir lekia į prarają, debesys plaukiojo aplink mus. „(Laiškas Povilui Čiurlioniui, 1905m.rugsėjo 9d., Druskininkai). Kazbeko šlaite puikiai matomi suakmenėję vienuoliai, aprašyti Antano Vienuolio apsakyme „Užkeiktieji vienuoliai“. Neatsitiktinai Antanas Žukauskas pasirinko ir Vienuolio pseudonimą, nes šis apsakymas buvo vienas pirmųjų jo kūrinių. Rašytojas ne kartą kopė į Kazbeko ledynus, įkvėpimo ieškodamas kalnuose. Garsus keliautojas, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius 2011 metais organizavo turiadą „Kazbekas 2011“ ir skyrė ją lietuviškiems pėdsakams, kuriuos Kaukaze paliko garsūs mūsų tautiečiai. Kaukazo kalnai – tarsi šventa vieta, kurių slėniuose, atsisėdus ant akmens, apima žodžiais nenusakomas jausmas. Ten laikas tarsi sustoja, o ir gyvenimas, rodos, įgauna visai kitokią prasmę.

Sustojimas prie buvusios kunigaikščių rezidencijos Ananurio tvirtovės ir 17a. pastatytos Uspenskio cerkvės ant turkio mėlynumo Žinvalio ežero kranto. Sovietmečiu, apie 1980-uosius, statant Žinvalio hidroelektrinę, buvo nuspręsta suformuoti dirbtinį ežerą ir iš jo tiekti geriamą vandenį Tbilisiui. Ananurio tvirtovė būtų atsidūrusi ežero dugne. Visuomenei pasipriešinus, užtvankos aukštis buvo sumažintas ir puikusis kompleksas išgelbėtas.

Kelias, ramiai ėjęs Aragvi slėniu, staiga ima rangytis kalnų serpantinais ir kilti stačia siena – per dešimtį kilometrų pakilsite 500 metrų aukštyn, į poros kilometrų aukštį ir pasieksite Stepancmindą – šventojo Stepono vardu pavadintą simpatišką miestelį siaurame Tereko upės slėnyje. Rytuose – aštri kalnų siena, vakaruose Gergečio vienuolyno kontūrai ir Kazbeko ugnikalnis, už kelių kilometrų – Rusijos siena. Sovietmečiu miestelis buvo žinomas Kazbegi vardu ir, nors 2006 metais jam grąžintas Stepancmindos vardas, jis dažnai tebevadinamas Kazbegi.

Atvykę ruošitės susitikimui su, galbūt, gražiausiu objektu Gruzijoje – Gergečio  Švč.Trejybės cerkve, pastatyta 14a. 2170m aukštyje Kazbeko kalno papėdėje. Įspūdingoje vietoje, ant stataus kalno, nuostabios gamtos apsuptyje rymanti šventovė yra tapusi neoficialiu Gruzijos simboliu, jos vizitine kortele. Keliautojai tvirtina, kad, paminėjus Gruzijos vardą, šis vaizdas pirmiausia iškyla prieš akis ir net šiurpuliukai nubėga kūnu ... Cerkvės interjeras puoštas freskomis, o eksterjeras gausiai išraižytas šaliai būdingais raižiniais. Ši vieta tarsi magnetas traukia piligrimus iš viso pasaulio, žavėdama kalnų vaizdais ir neatskleistomis paslaptimis. Gresiant pavojui čia buvo pervežamos relikvijos iš Mcchetos, tarp jų ir Šv.Ninos kryžius.  Ir dabar veikiančią Švč.Trejybės cerkvę galima pasiekti pėsčiomis (3km kopimo į statų kalną, trukmė 3-4 val.) arba džipu – už papildomą mokestį (nuo  10EUR asmeniui). Jei į Stepancmindą atvyksime vėlai, aplankyti Švč.Trejybės cerkvę galėsite tik su džipais už papildomą mokestį.

Vėliau važiuosite į Gudaurį, moderniausią Kaukazo kalnų slidinėjimo kurortą, išsidėsčiusį 2195m aukštyje. Įsikūręs Didžiojo Kaukazo širdyje, apsuptas virtinės viršukalnių ir kvapą gniaužiančių tarpeklių, Gudauris puikiai tinka ekstremaliam sportui. Kurortas labai sparčiai vystomas, tikima, kad greitai nenusileis Alpių slidinėjimo centrams.

Vakarienė ir nakvynė viešbutyje arba svečių namuose Gudauryje.

diena. Gudauris – Goris – Upliscichė – Kutaisis.

Ankstyvi pusryčiai. Anksti ryte išvyksite iš Stepancmindos(Kazbegi) kalnų kurorto. Grožėdamiesi Kaukazo kalnais, snieguotomis viršūnėmis ir saulės nutviekstais slėniais, kalnų papėdėse prisiglaudusiais senais kaimeliais, sustodami trumpoms fotopauzėms, atvyksite į po jų vyksite į Gorį, įkurtą karaliaus Dovydo Agmašenibelio 1089 – 1125m.  Viduramžiais miestelį kirto prekybos keliai, čia gimė filosofas Merabas Mamardašvilis. Bet į istoriją Goris įėjo kaip garsiausio pasaulio gruzino  SSSR diktatorius Josifo Stalino (Soso Džiugašvilio) gimtinė. Foto pauzė prie Stalino namo – muziejaus ir asmeninio traukinio vagono, kuriuo jis vyko į garsiąsias Jaltos ir Teherano konferencijas.

Toliau važiuosite į unikalų urvų miestą – tvirtovę Upliscichę, dar vadinamą „Dieviškąja tvirtove“, išskaptuotą uoloje, stūksančioje ant aukšto Mtkvari (Kuros) upės šlaito.  Viena seniausių  gyvenviečių Gruzijoje iškilo maždaug 10a.pr.Kr.  Prieš Gruzijai tampant krikščioniška valstybe, ši gyvenvietė buvo svarbi pagoniškų ritualų vieta. Pagrindinis karavanų kelias, jungiantis Aziją ir Europą, ėjo šiaurine Upliscichės dalimi, 2 km nuo miesto, todėl ji tapo labai svarbiu prekybos centru. Archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta išskirtinių radinių, priklausančių skirtingoms epochoms – nuostabių aukso, sidabro ir bronzos juvelyrikos dirbinių, puikių keramikos ir skulptūros pavyzdžių. Upliscichės gyvenimas prislopo po arabų antpuolių 8-9 a., o, įsiveržus į regioną mongolams, 14a. miestas ištuštėjo ir toliau tarnavo tik kaip laikini nakvynės namai perėjūnams ir įsibrovėliams iš kitų kraštų. Aštuonių hektarų plotą apimančio urvų miesto, kuriame daugiausia gyveno pasauliečiai, viršūnėje stūkso bazilika, pastatyta, kaip spėjama, 10 ar 11a. Lipant plokščiais laiptais aukštyn, miestas atsiveria palaipsniui. Apžiūrėsite uoloje išskaptuotas gatveles, namus, bažnyčias, slaptus tunelius, vandens kanalus (iš čia buvusių daugiau kaip 700 įtvirtintų urvų lankytojams prieinami tik 150), vyno saugyklą, turgų...

Po ekskursijos vyksite į antrą pagal dydį šalies miestą – Kutaisį, Imeretijos regiono centrą. Tai vienas seniausių pasaulio miestų, įkurtas prieš 3500 metų, buvusi Kolchidės karalystės sostinė nuo 8a.pr.Kr. iki 1a., apipintas mitais apie Aukso vilną ir argonautus. Čia rastos bronzinės ir auksinės statulėlės, papuošalai ir stiklo dirbiniai patvirtina, kad nuo Bronzos amžiaus Imeretija garsėjo aukšta kultūra. Lankysite 11 km nutolusį nuo Kutaisio Gelačio (Gelati) vienuolyną, įsikūrusį įspūdingame Ckalcitelos upės tarpeklyje, jis bene garsiausias ir žymiausias Gruzijoje. Jį 1106 metais pradėjo statyti Gruzijos karalius Dovydas 4-tasis, dar vadintas Statytoju. Ansamblį sudaro keletas skirtingo laikotarpio statinių. Ilgą laiką Gelačio vienuolynas buvo vienas iš pagrindinių Gruzijos kultūros ir švietimo centrų, tikras intelektualų lopšys. Čia veikė akademija, kurioje dirbo žymūs mokslininkai, teologai ir filosofai. Vienuolynas stipriai nukentėjo per karinius konfliktus su mongolų ir osmanų imperijomis, tačiau, nepaisant to, iki šiol jame saugoma vertingų freskų, mozaikų, kurios laikomos įspūdingiausiomis Užkaukazės regione, rankraščių ir metalo dirbinių kolekcija, yra palaidota daug žymių šalies valdovų, įskaitant ir vieną didingiausių Gruzijos karalių Dovydą 4-tąjį Statytoją.

Vėliau lankysite netoli Gelačio vienuolyno įsikūrusį mažytį nuostabaus grožio Mocameta vienuolyną – jo eksterjeras išpuoštas apvaliais bokšteliais ir karūnuotas smailiais trikampio formos kupolais. Vienuolyno atsiradimo istorija paremta tikrais istoriniais įvykiais ir legendomis. Anksčiau šioje vietoje stovėjo gruziniška cerkvė. 8 a. pradžioje arabų ekspansijos į Gruziją metu teritorija buvo užimta, cerkvė sunaikinta, žmonės buvo verčiami priimti islamą. Gruzinų kunigaikščiai broliai Dovydas ir Konstantinas priešinosi musulmonams arabams, tačiau jų pulkai buvo sutriuškinti, kunigaikščiai pateko į nelaisvę,  9 paras kankinti ir, atsisakę priimti islamą, nuskandinti Rionio upėje. Gruzinai, radę jų kūnus, išmestus upės, išgirdo Dievo balsą, kad brolius reikia nunešti į rytų pusę ir palaidoti, kai tik užtekės aušra. Tekant aušrai keliautojai pasiekė buvusios cerkvės griuvėsius (apie 3 kilometrai nuo Rionio upės). Ten broliai kunigaikščiai buvo ir palaidoti, o 11 a. toje vietoje pastatyta nauja šventovė ir įkurtas vienuolynas Mocameta („kankiniai“). 19a. restauruotame vienuolyne apžiūrėsite trikampio formos skrynią, ant kurios pavaizduoti pamaldieji broliai. Pasak legendos, skrynia pildo norus, tereikia aplink ją tris kartus apeiti ir paliesti.

Vakarienė ir nakvynė viešbutyje arba svečių namuose Kutaisyje.

diena. Kutaisis – Mestija.

Pusryčiai. Lankysite Švč.Mergelės Marijos Dangun ėmimo katedrą, Kutaisio katedrą arba dažniausiai vadinama Bagračio katedrą, nuo Ukimerioni kalvos viršūnės išdidžiai žvelgiančią į Kutaisį ir Riono upę. Įspūdingo dydžio monumentali šventovė buvo pastatyta 11a. karaliaus Bagračio 3-ojo valdymo laikotarpiu, todėl ir vadinama šiuo vardu. 1692 metais ją stipriai nuniokojo osmanų kariauna – buvo nugriautas kupolas ir lubos. Katedros išsaugojimo, restauravimo darbai ir tuo pačiu archeoloniai tyrinėjimai, prasidėję 1952 m. buvo baigti tik 2012 m. Vaidinusi didelį vaidmenį viduramžių Gruzijos istorijoje (čia vykdavo net karalių karūnavimas), 2001 m. sugrąžinta Gruzijos stačiatikių bažnyčiai, Bagračio katedra, gruziniškos viduramžių architektūros šedevras, sutraukia būrius piligrimų ir turistų. Suvienytos Gruzijos simbolis yra vienas populiariausių lankytinų objektų Kutaisyje, tarsi paties miesto simbolis, kuris 1994 m. kartu su netoliese esančiu Gelačio vienuolynu buvo įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.

Vėliau bus lankomi, maždaug 23 km nuo Kutaisio nutolę Prometėjo urvai, kuriuos 1984m. atrado Geografijos instituto darbuotojai. Pasak legendos, ne Kazbeke o čia ir buvo prikaltas Prometėjas, nešęs ugnį žmonėms. Buvusio Gruzijos prezidento M.Saakašvilio rūpesčiu buvo atlikti darbai ir urvai tapo prieinami turistams. Skalaujami daugybės požeminių upių, jie garsėja gražių uolų dariniais. Apie 1,5 km ilgio turistinis maršrutas driekiasi per 17 įvairiomis spalvomis apšviestų ir legendomis apipintų salių ir baigiasi plaukimu požemine upe (plaukimas pagal galimybę už papildomą mokestį ~5 Eur/asm). Pasijusite lyg fantastiniame filme, regėdami įspūdingus stalaktitų ir stalagmitų darinius šviesos ir garso efektų fone.

O dabar pradėsite kelionę Svanetijos link. Svanetija ne veltui vadinama Gruzijos perlu: visos kelionės metu lydės kerintys Kaukazo kalnų peizažai, aukščiausios  jų viršukalnės, slėniai, reta kalnų augmenija, kultūros paminklai. Pravažiuosite vakarų Gruzijos regiono Migrelijos (Samigrelo) sostinę Zugdidį (jį lankysite grįždami iš Svanetijos). Toliau kelias vingiuos siauru Ingurio upės tarpekliu tarp stačių uolų, kur veši gausybė paparčių, geltonžiedžių ir kaukazinių rododendrų.

Kad geriau suprastume svanus, turime žinoti jų istoriją. Svanetijos kultūros ištakos siekia gūdžius viduramžius. Maždaug 6a. svanai apsikrikštijo ir netrukus buvo prijungti prie Gruzijos karalystės, kuri galutinai susivienijo ir ypač suklestėjo 12a. pabaigoje  - 13a. pradžioje karalienės Tamaros valdymo metu. Nuo 13a. vidurio per Gruziją vienas po kito žygiavo užkariautojai – mongolai, Timūro kariaunos, turkai. Valstybė žlugo, o svanai liko laisvi, nes tik siauri kalnų keliai, einantys bedugnės pakraščiais galėjo atvesti į jų gyvenvietes. Tad, kad ir kokie įnirtingi buvo užpuolikai, kovoti su jais buvo lengva – pakako tik kelių akmenų, paleistų tinkamoje tarpeklio vietoje, ir svetima kariuomenė nugarmėdavo žemyn. Užkariavus Gruziją, Svanetija tapo ta vieta, kurioje buvo slepiamos karalių brangenybės, bažnytinės knygos, ikonos ir kitos relikvijos. Legenda byloja, esą pati karalienė Tamara palaidota Svanetijoje. Svanetija klestėjo – buvo statomos pilys, cerkvės, bokštai, vystomi menai.

Nepertraukiami karai ir rūsti gamta suformavo labai savitą vietinių žmonių būdą. Svetingi, bet labai greit užsiplieskiantys, įžeidūs ir nepaprastai karingi, netgi kerštingi – tokie buvo ir yra svanai. Netgi jų pastatai buvo pritaikomi kariauti, o ne patogiai gyventi.  Išskirtinis Svanetijos bruožas – jos gynybiniai bokštai, kuriuos turėdavo beveik kiekvienas akmeninis namas, pats panašus į mažą tvirtovę su siauromis šaudymo angomis vietoj langų. Keliolikos metrų aukščio neįveikiamame bokšte būdavo galima ištverti ilgą apsiaustį, apsirūpinus vandeniu, maistu ir  šoviniais. Kiekviena šeima buvo pasiruošusi gintis pati – svanai ginčus visada spręsdavo ginklu. Kraujo kerštas sekino Svanetiją labiau negu nuolatinės kovos su išorės priešais. Karas vyko  ne tik tarp atskirų kaimų, bet ir tarp namų, o žemė tuo metu nebuvo dirbama, žmonės kentė badą.

 

Atvykimas į Mestiją, Svanetijos sostinę, svanų kultūros centrą. Svanai kalba gruzinų kalbai gimininga savita svanų kalba, perduodama iš lūpų į lūpas, ir nėra nė vieno rašytinio šaltinio, nes kalba neturi rašmenų.

Vakarienė ir nakvynė tradiciniuose gruzinų svečių namuose (su bendrais patogumais).

diena. Mestija - Ušgulis – Mestija.

Ankstyvi pusryčiai. Kad Svanetija yra viena gražiausių kalnuotų vietovių pasaulyje, įsitikinsite čia pabuvę vos pora dienų. Galbūt ir jums pasiseks pamatyti, kaip atsiveria kylančios saulės nušviesta „dvidantė“ Ušba. Įstabaus grožio kalnas ypatingas: turi dvi smailias granito viršūnes, kurios nuo seno vilioja alpinistus. Iškilęs 4710m virš jūros lygio, jis dažnai vadinamas Kaukazo Materhornu.

Legendinis Svanetijos ir visos Sovietų Sąjungos alpinistas svanas Michailas Chergianis, pramintas Uoliniu tigru, Ušbą sėkmingai šturmavo nekart (jo tėvų namuose Mestijos pakraštyje dabar įrengtas ir kruopščiai prižiūrimas muziejus).  Mestija ir Ušgulis gerai žinomi alpinistams, nes čia prasideda kelias į amžino ledo kaustomus kalnus.

Šiandien keliausite sunkiai įveikiamu keliu 45 kilometrus į įsispraudusį tarp kalnų Ušgulio kaimelį, kuriame gyvena tik apie 200 žmonių.  Tai aukščiausiai gyvenama vieta Europoje (2200 metrų virš jūros lygio), įrašyta į Gineso rekordų knygą. Kelias vingiuoja tarp stačių uolų ir siaurėjančio tarpeklio, kurio dugne gurga upė. Kai galiausiai pasieksite Ušgulį (45 km įveikti prireiks 2-3 val.), prieš akis atsivers nepamirštamas reginys – namai, grupelėmis susispietę aplink viduramžius menančius gynybinius bokštus, horizonte dunksanti gražuolė Šchara (5068m), kurios balta skraistė tiesiog švyti dangaus mėlynėje. Aplankysite Meilės bokštą, Lamaria cerkvę, Ušgulio muziejų. Kelionė atgal į Mestiją.

Vakarienė ir nakvynė tradiciniuose gruzinų svečių namuose (su bendrais patogumais).

diena. Mestija – Zugdidis – Batumis.

Pusryčiai. Ryte etnografinio Mestijos muziejaus lankymas. Muziejaus kolekcijoje – daugiau kaip 4 tūkstančiai eksponatų. Tai archeologiniai radiniai, ikonos, rankraščiai, papuošalai, tekstilė, etc. Visa Svanetija  (su savo gynybiniais bokštais, senomis cerkvėmis, įspūdinga kalnų gamta) yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Vėliau Jūsų lauks kelionė į Adžarijos perlu vadinamą Batumį. Trumpas sustojimas prie didžiausios Gruzijoje hidroelektrinės, pastatytos kalnuose, užtvenkus Ingurio upę. Pakeliui aplankysite Zugdidį, Mingrelijos sostinę, nutolusią nuo Tbilisio apie 300 km, o nuo Juodosios jūros tik apie 30 km. Zugdidžio pavadinimas mingrelų kalba (šiame regione vartojama mingrelų kalba, artima gruzinų ir svanų kalboms) reiškia „didelė kalva“.  Lankysite Mingrelijos kunigaikščių Dadiani rūmuose įkurtą muziejų, saugantį  daugiau kaip 50 000 eksponatų, tarp jų ir pomirtinę Napoleono kaukę. Atvykimas į Batumį.

Nakvynė viešbutyje arba svečių namuose.

diena. Batumis – Kutaisis.

Batumis yra administracinis autonominės Adžarijos respublikos centras bei didžiausias kurortas Juodosios jūros regione.  Miesto pavadinimas yra graikiškos kilmės, išvertus reiškia „gili įlanka“. Batumis apsodintas magnolijų medžiais, jį supa arbatos ir citrusinių vaismedžių plantacijos. Miestas suklestėjo 19 a. pabaigoje, per jį buvo gabenama nafta iš Baku naftos verslovių. Senamiestyje išlikę daug to meto pastatų. Jaukios senovinės gatvelės, balkonais ir lipdiniais puošti namai. Šiandien Batumis labai greitai keičia savo veidą, gruzinai nusprendė jį paversti Gruzijos vizitine kortele, moderniu kurortu, konkuruojančiu su Prancūzijos ir Italijos kurortais. Pasikeitimai stulbina – dygsta šiuolaikinės architektūros pastatai  ir ambicingos skulptūros. Keliolikos kilometrų ilgio promenada palei jūrą (palmės, „šokantys‘ fontanai su 3D apšvietimu, modernus menas), prabangių, pagrindinių brendų – Sheraton, Radisson SAS, (statomas Kempinski) viešbučiai. Batumis tampa modernia ir madinga atostogų vieta, svajojančia pavyti Dubajų ar Las Vegasą. Įvažiuodami į miestą pamatysite iškabą su Donaldo Trampo pasakytais žodžiais, jog per penkerius metus Batumis bus geriausias miestas pasaulyje ... Pavydėtinas optimizmas, bet jau dabar čia veikia daugybė kazino, naktinių klubų, barų, restoranų. Batumis džiugina įvairiais kultūriniais renginiais, triukšmingu naktiniu gyvenimu ir Juodosios jūros bangomis.

 Pusryčiai. Po pusryčių lankysite Batumio garsųjį Botanikos sodą, įsikūrusį Juodosios jūros pakrantėje Žaliajame kyšulyje maždaug 9 km nuo miesto centro. Botanikos sodo teritorija didžiulė, devyniose jo sekcijose veši augalai iš Naujosios Zelandijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Rytų Azijos, Himalajų, Meksikos, Australijos, Viduržemio jūros, Pietų Kaukazo. Iš viso – maždaug du tūkstančiai rūšių. Vėliau pasivaikščiosite Batumio bulvaru, grožėdamiesi modernia ir nauja Batumio infrastruktūra. Po pažinties su Adžarijos perlu grįšite atgal į Kutaisį.

Vakarienė ir nakvynė viešbutyje arba svečių namuose Kutaisyje.

diena. Skrydis: Kutaisis – Vilnius.

Ankstyvi pusryčiai (pusryčių paketas). Išvykimas į oro uostą. Skrydis Kutaisis – Vilnius.

 

Kelionės kaina 1 asmeniui 2-čiame kambaryje: speciali kaina nuo 961 EUR, speciali kaina: nuo 865 EUR

Priemoka už vienvietį kambarį nuo 255 EUR.

Po pažintinio turo kelionę galima pratęsti poilsiui Batumio, Kobulečio, Urekio kurortuose (už papildomą mokestį).

Po pažintinio turo kelionę galima pratęsti poilsiu Batumio, Kobulečio, Urekio kurortuose 4 arba 7 naktims Jums bus pasiūlytas platus viešbučių, poilsio namų, pensionų spektras (nuo pigiausių iki labai prašmatnių), pasirūpinsime pervežimu į kurortą ir nuvežimu iš jo į oro uostą skrydžiui į Lietuvą.


Batumis - su juo jau spėjote šiek tiek susipažinti. Poilsiaujant Batumyje, būtina aplankyti delfinariumą, pakilti apžvalgos ratu. Iš Batumio organizuojamos ekskursijos po visą Adžariją, ypač verta apžiūrėti seniausią Gruzijoje Gonio (Apsaros) tvirtovę 9 km į pietus nuo Batumio, netoli sienos su Turkija.

Kobuletis - vienas simpatiškiausių Gruzijos kurortų ant Juodosios jūros kranto apie 20 km šiauriau Batumio. Kobuletis žymus savo 12 – kos kilometrų ilgio labai gražiu paplūdimiu su smulkiu smėliu. Palei jūrą yra daug pušimis apsodintų parkų - pavėsyje smagu pasislėpti nuo karščio.

Urekis - unikalus kurortas ant Juodosios jūros kranto, apie 48 km į šiaurę nuo Batumio, garsėjantis savo juodais magnetiniais smėlio paplūdimiais. Smėlis turi gydomųjų savybių, ypač tinkamas tiems, kas turi širdies ir kraujagyslių, nervų, sąnarių, kvėpavimo ir kaulų problemų. Todėl daug turistų renkasi šią vietą dėl gydomųjų paplūdimio smėlio savybių. Sveikiems žmonėms – tai unikali vieta pailsėti ramiame nedideliame kurorte, pasimaudyti, atsikvėpti po kalnų žygių.

KELIONĖS UŽSAKYMAS
Data
Keliautojų skaičius
Kaina