Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Jei sutinkate, paspauskite mygtuką „Supratau“ arba naršykite toliau. Tuo atveju jei norėsite atšaukti savo duotą sutikimą, pakeiskite savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrinkite įrašytus slapukus. Plačiau »

GRŪDOS turas po kontrastingąją Etiopiją 14d.

 

Du skirtingi pasauliai, o vardas vienas - ETIOPIJA

GRŪDOS turas po kontrastingąją Etiopiją

Ir vėl į Afriką su GRŪDA arba kaip GRŪDA „užkariauja“ AFRIKĄ

Jei kartą įkvėpei Afrikos oro, ji tavęs nebepaleis... Tad būk pasveikinta, mama Afrika, mes ir vėl grįžtame...

GRŪDOJE susibūrusi Afrikos mylėtojų grupelė, kuri kas keleri metai traukia į sau dar neatrastas juodojo kontinento žemes, neleidžia mums aptingti, ragindama rengti vis naujas keliones. Juodąjį žemyną „užkariaujame“ pamažu, bet labai kryptingai, motyvuotai ir tikslingai. Idėja nuvykti ir pakeliauti po Afriką kirbėjo daug metų. Norėjosi neapsiriboti tik viena valstybe, o išsamiai susipažinti su keliomis šalimis. Ši idėja buvo plėtojama su žymiu geografu Rytu Šalna, kuris veda GRŪDOS grupes pažinti pasaulį jau daugiau kaip 18 metų. Norėjosi netradicinių, išskirtinių kelionių, kad turistai pasijustų atradėjais, patirtų laukinės gamtos alsavimą, prisiliestų prie vietos gyventojų tradicijų, buities, kasdienybės. Tad 1-oji grandiozinė GRŪDOS ekspedicija į Afriką 2008 metais truko net 43 dienas, buvo organizuotos dvi kelionės: Pietų Afrikos Respublika – Svazilando karalystė ir Pietų Afrikos Respublika – Namibija – Botsvana – Zambija. Iš 40-ties žmonių, kurie leidosi į pirmą ir antrą kelionę, visą maršrutą, beveik 12 000 km, įveikė keturi lietuviai L.Šarakauskienė, A.Mikšas, R.Šalna, B.Kalkienė. Kelionės idėja buvo generuota keletą metų, o ir ruoštasi jai buvo netrumpai: perskaityta tūkstančiai puslapių informacijos, studijuota Pietų Afrikos tautų istorija, gilintasi į gyvūnų ir augalų pasaulį. R.Šalnos sukaupta ir lietuvių kalba turistams pateikta išsami informacija, pasak grupės dalyvių, labai padidino šių egzotiškų kelionių vertę. GRŪDOS reikalavimai kelionės vadovų patirčiai ir erudicijai yra ypač aukšti. Stengsimės šios kartelės nenuleisti, kad ir toliau pateisintume keliautojų lūkesčius ir aplankytos šalys jiems atsivertų įdomiai, netikėtai, efektingai ir visapusiškai. Vis dažniau prie mūsų prisijungia individualūs keliautojai, įvertinę kelionių su draugiška bendraminčių grupe ir vadovu – eruditu, privalumus.

Po Afriką galima keliauti visaip. Pirmoje kelionėje PAR – Svazilandas grupė apsistodavo itin jaukiuose viešbutėliuose, kalnų lodžijose, puikiai restauruotuose 19a. baltųjų pastatytuose dvaruose, įsikūrusiuose labai gražioje gamtinėje aplinkoje, su fantastiško grožio panoraminiais vaizdais, kur interjeras ir eksterjeras meniškai derinami prie afrikietiškų tradicijų, važiavo komfortišku autobusu. Antroje kelionėje išbandėme visai kitokį keliavimo būdą - laukinės gamtos nuotykių safarį – važiavome treku (padidinto pravažiavimo transporto priemone). Juo galima važiuoti bet kokiais keliais, nukakti į atokiausius kampelius, pasiekti tas vietas, kurios įprastu būdu nepasiekiamos. Toks trekas kimšte prikimštas visko, ko reikia turistams: be palapinių, čiužinių, stalų, kėdžių, viryklių, maisto, dar liko vietos asmeniniams daiktams bei patiems turistams. Vien keliavimas tokia transporto priemone - tai jau įsimintinas įvykis visam gyvenimui. Iš pradžių turistai jautėsi neįprastai, tačiau, įveikę ja beveik 7 000 kilometrų, įvertino tokio keliavimo pranašumus. O nakvynes palapinėse po giliu ir žvaigždėtu Afrikos dangumi susitikę keliautojai prisimena iki šiol, kaip ir pietus akacijų pavėsyje, išmoningai paruoštus juodaodžio virėjo.

Afrika užburia, pagauna tave ir įtraukia į savo kerų spąstus... Pasak keliautojos Vilijos, net oras čia kitoks, čia užaštrėja ir išsigrynina visi pojūčiai ir juslės... tarsi grįžtum į pirmapradį pasaulį. Išsamūs maršrutų aprašai ir profesionalūs R.Šalnos straipsniai apie šias dvi GRŪDOS ekspedicines keliones yra sudėti į mūsų tinklalapį. Rekomenduojame juos perskaityti ir besiruošiantiems keliauti į Afriką, ir bendražygiams, galbūt jau šiek tiek primiršusiems, kaip kvepia strelicijos Kirstenbošo botanikos sode, kaip šurmuliuoja Keiptaunas Stalo kalno papėdėje, kaip susijungia du vandenynai Gerosios Vilties kyšulyje, kaip smagu gurkšnoti puikų vyną vyndario sodyboje, garsiajame Vyno kelyje. Smagu pasveikinti saulę ant 300 m aukščio abrikoso spalvos kopos Namibo dykumoje, prakaituoti žygyje Drakono kalnuose ir pasiryžti 630 km gyvenimo skrydžiui mažu lėktuvėliu virš nežemiškų Namibijos kraštovaizdžių – įmantriausių formų kopų, kanjonų, upių oazių, skeletų kranto, apleistų deimantų kasyklų ir į krantą išmestų laivų... Unikalūs potyriai laukia skrendant ir virš Okavango deltos Botsvanoje, kur galima pamatyti tikrų tikriausią pirmapradę Afrikos gamtą, nes čia dėl sudėtingų gamtos sąlygų visais laikais žmonių gyveno labai mažai. Botsvaniečiai neskuba šios teritorijos skelbti nacionaliniu parku, nenori čia skatinti turizmo plėtros, kad nebūtų suduotas nepataisomas smūgis gamtai. O prie didingojo Viktorijos krioklio situacija kita, čia šurmuliuoja turistų būriai. Krioklio galia atsiveria ir iš žemės, ir iš oro – drąsiausieji kyla motorizuotomis skraidyklėmis, kiti – sraigtasparniu.

Daugumai keliautojų Afrika asocijuojasi su laukinių gyvūnų gausa. Kiekvieno turisto svajonė – pamatyti vadinamąją „didžiąją penkiukę“ – buivolą, liūtą, leopardą, raganosį ir dramblį. Stabėti laukinius žvėris yra didžiulis, nenusakomas įspūdis. Zoosoduose gyvūnai šeriami, rūpinamasi jų sveikata. Nacionaliniuose parkuose gyvenimas verda pagal savo taisykles, išlieka tik stipriausieji, greičiausieji ir gudriausieji, o būti šių procesų liudininkais yra įspūdis visam gyvenimui.

Didžiosios GRŪDOS ekspedicijos metu buvo aplankyti pasaulinio garso Kriugerio (PAR) ir Etošos (Namibija) nacionaliniai parkai. Stebėjome juoduosius raganosius Hluhluve (PAR), dramblius Addo(PAR), hipopotamus Čiobės (Botsvana) nacionaliniuose parkuose. Nakvynė palapinėse neaptvertoje teritorijoje laukinėje gamtoje šalia tvenkinyje pliuškenantis hipopotamams, virš galvų sklandant ereliams ir riaumojant liūtams, išskirtinės apsaugos statusą turinčiame Moremi (Botsvana) rezervate taip užbūrė turistus, kad, grįžę į Lietuvą, jie ėmė mus raginti vėl organizuoti laukinės gamtos nuotykių safarį.

Šį kartą buvo pasirinktos Rytų Afrikos šalys Kenija ir Tanzanija, garsėjančios laukinių žvėrių ir paukščių gausa. 2011 metais pageidaujančiųjų pajusti ypač artimą sąlytį su Afrikos gamta – važiuoti treku, nakvoti palapinėse, valgyti grupės virėjo pagamintą maistą, susėdus aplink laužavietę, patirti nuotykių skonį, patekus į civilizacijos nepaliestus gamtos kampelius, buvo daugiau negu galėjome sutalpinti į vieną grupę. Tad išvažiavo ir antroji...

Į šį unikalų safarį susirinko labai draugiški, drąsūs, ištvermingi, kantrūs, jaunatviški žmonės, nebijantys buitinių nepatogumų, ilgo važiavimo, duobėtų kelių. Ir už tai jiems buvo atlyginta – abi grupės pamatė „didžiąją penkiukę“ ir gausybę laukinių žvėrių 6 garsiausiuose ir įspūdingiausiuose Kenijos bei Tanzanijos nacionaliniuose parkuose. Jiems šoko rausvieji flamingai Nakuru ežero pakrantėse, ne vienam ašarą išspaudė žvejų daina nubangavusi Viktorijos ežeru... Pasiteisino sprendimas įtraukti į programą Serengečio – žinomiausio pasaulyje gyvūnijos ir augalijos draustinio – lankymą. Kad čia didžiausia pasaulyje laukinių žvėrių koncentracija, abiejų grupių turistai įsitikino važiuodami neišmatuojamomis parko platybėmis. Stebėjome vieną dramatiškiausių reginių žemėje – kasmetinę milijono baltabarzdžių antilopių gnu, gazelių ir zebrų migraciją iš Masai Maros į Serengetį, gyvybės kupiną Ngorongoro kraterį – unikalią vietą, kuriai lygių nėra visame Afrikos žemyne...

Po šio laukinės gamtos safario dalis keliautojų grįžo į Lietuvą, kiti ilsėjosi prie Indijos vandenyno, 8 grupės nariai kelionę tęsė Indijos vandenyno salose Reunione ir Mauricijuje. Vulkaninės kilmės aštriaviršūnė Reuniono sala tapo tikru atradimu – užkopta į veikiantį vulkaną, apžiūrėti net patys atokiausi kalnų kaimeliai. Dvi mūsų šauniausios drąsuolės Asta ir Vilija sėkmingai Machame maršrutu įkopė į Kilimandžarą – „vienišiausią pasaulio kalną“, pasimetusį Afrikos lygumose... Druskininkų kavinukė, kur po kelionės vyko grupės susitikimas, vos atlaikė emocijų ir prisiminimų laviną...

Greit prabėgo metai keliaujant į kitus pasaulio kampelius, nenumaldomai atėjo laikas ir vėl pasveikinti mamą Afriką.

2013 metų ekspedicinei kelionei į Afriką buvo pasirinkta kontrastingoji Etiopija. Suplanuotas didysis 21d. turas į Etiopijos šiaurę ir pietus. Iš karto norėtume atkreipti dėmesį tų keliautojų, kurie tikisi pamatyti laukinių žvėrių gausą ir įamžinti nuotraukose „didžiąją penkiukę“. Etiopijoje jos nerasite, ši šalis yra ornitologų rojus. Čamo ežere, be abejonės, savo drąsą išbandysite plaukdami laivu tarp knibždančių krokodilų ir hipopotamų, Simieno kalnuose galbūt pavyks pamatyti endeminius gyvūnus – Gelada babuinus, šakalus ir kalnų ožius. Yra tikimybė sutikti zebrų bandas, šakalus ir hienas... Čia visai kitokia Afrika negu ta, su kuria susipažinote pirmuose trijuose GRŪDOS maršrutuose. Kitokia, bet ne mažiau įdomi. Etiopija traukia savo krikščioniškuoju paveldu, kontrastinga gamta ir archaiškomis gentimis.

Etiopija išsaugojo vieną seniausių civilizacijų Afrikos žemyne ir pasaulyje. Čia, Didžiajame Rifte, archeologai aptiko seniausius žmonijos pėdsakus, todėl Etiopija svarbi žmogaus evoliucijos istorijai. Krikščionybė čia atėjo tuo pat metu kaip ir į Romos imperiją (10 amžių anksčiau negu į Lietuvą). Etiopija yra antra šalis pagal senumą po Armėnijos oficialiai paskelbusi krikščionybę valstybine religija 4 amžiuje. Šioje šalyje susiformavo labai savita ir įdomi krikščionybė, nes beveik 1500 metų religinė bendruomenė gyveno labai uždarai. Etiopijos ryšiai su kitomis krikščioniškomis valstybėmis buvo menki. 19a. misionieriai „iš naujo atradę“ Etiopijos krikščionybę, labai nustebo, kaip skirtingai čia suprantamas tikėjimas. Šiandien Etiopija yra pasaulietinė šalis ir valstybinės religijos neturi, bet yra, ko gero, pati pamaldžiausia krikščioniška valstybė ir laikoma vienu didžiausių krikščionybės bastionų pasaulyje.

Etiopijos šiaurėje gėrėsitės Mėlynojo Nilo kriokliais, stebėsite Gelada babuinus Simieno kalnų nacionaliniame parke, plaukiosite Tana ežeru, lankydami unikalius medinius salų vienuolynus. Gondere pasijusite patekę į Europos viduramžių miestą, o šventasis Juodosios Jeruzalės miestas Lalibela neabejotinai priblokš monolitinių bažnyčių kompleksu, iškaltu uolose. Keliausite autobusu, gėrėdamiesi aukštikalnių kraštovaizdžiu maždaug 2-2,5 km virš jūros lygio, nakvosite viešbučiuose. Išsamiai susipažinę su Etiopijos šiaure, parskrisite atgal į Adis Abebą. Čia sėsite į keturiais ratais varomus visureigius ir pradėsite nuotykių safarį link Žemutinio Omo slėnio (UNESCO paveldo objektas), kur knibždėte knibžda spalvingosios Etiopijos gentys. Kalnai buvo natūralūs gamtiniai barjerai, neleidę gentims per daug susimaišyti ir vienoms kitų įtakoti, todėl jos taip skirtingai vystėsi. Tie patys kalnai, vietiniams gyventojams tarnavę kaip natūralios gynybinės sienos, neleido šalies iki galo užkariauti , todėl etiopai gali didžiuotis, kad jų šalis vienintelė visoje Afrikoje niekada nebuvo kolonizuota (išskyrus 6 metus Musolinio režimo okupacijos). Etiopija ėjo savo unikaliu keliu, neveikiamu svetimų įtakų. Pirmykštis Omo slėnio genčių gyvenimo būdas pribloškia, bet civilizacijos grimasos pamažu darko ir šį natūralų juodosios Afrikos veidą. Skubėkime lankyti šį unikalų žemės kampelį, kol situacija radikaliai nepasikeitė. Bendrausite maždaug su 11 – kos genčių žmonėmis, stebėsite jų kasdienį gyvenimą, šventes, ritualus, gamtinę aplinką. Nenorintiems mokėti už filmavimą ir fotografavimą, gali būti pagrasinta ir kalašnikovo automatu...

Ankstesnėse GRŪDOS kelionėse po Afriką buvo lankyta mažiau genčių, iš kurių ypač įstrigo viešnagė Namibijos „raudonųjų žmonių“ himbų ir Kenijos masajų genčių kaimuose.

Etiopijos pietuose genčių gyvena labai daug, jų žmonės skiriasi savo išvaizda, apranga, kūno puošyba. Norint pasiekti atokiausius kaimus, visureigiais tenka įveikti nemažus, dažnai dulkėto ir duobėto kelio, atstumus. Maršrutas suplanuotas taip, kad keliautojai nepervargtų, turėtų pakankamai laiko pabendrauti su vietos gyventojais, pasigrožėti gamta. Etiopija - didžiulė šalis, todėl 3 vietiniai skrydžiai padeda taupyti laiką ir daugiau pamatyti.

Tad kviečiame į GRŪDOS turą po kontrastingąją Etiopiją, į du visiškai skirtingus pasaulius tuo pačiu pavadinimu, į visai kitokią Afriką negu lankėme iki šiol. Čia rasite ir kalnų, ir savanų, ir dykumų, ir telkšančių nuostabių ežerų. Čia šiaurinės Etiopijos civilizacijos kilo, vystėsi ir krito, o pietuose visai laukinėje gamtoje sausoje savanoje šiaudų trobelėse primityviausiomis sąlygomis gyveno ir tebegyvena hameriai su mursiais, vis taip pat ganydami savo ožkas...

Būk sveika, mama Afrika !

Būk sveika, sustojusio laiko žeme, istorinis žmonijos lopšy, dar išsaugojęs savo šaknis ir leidžiantis pajusti mūsų pradžią.

Kviečiame bendražygius, laukiame naujų veidų, - neabejojame, puikiai įsiliesite į mūsų draugišką keliautojų būrį. Pasitikėkite savimi, išdrįskite atrasti visiškai naują pasaulį, kitokį gyvenimo būdą, papročius, gamtą. O mes jums padėsime.

Iki pasimatymo juodajame kontinente!

Pagarbiai,
Birutė Kalkienė

Keliautoja, išskirtinių kelionių organizatorė.

  • kelionė patogiu autobusu šiaurinėje Etiopijos dalyje (2-6 dienomis);
  • kelionė visureigiais po pietinę Etiopijos dalį (7-13 dienomis);
  • 3 vietinių skrydžių bilietai: Adis Abeba – Bahir Daras, Gonderas – Lalibela, Lalibela – Adis Abeba.
  • nakvynės 3-4žv.viešbučiuose (pagal šalies kategoriją, kuri neatitinka Europinių standartų) šiaurinėje Etiopijos dalyje (2-6 dienos), kotedžo tipo viešbučiuose arba lodžijose (nameliuose) pietinėje Etiopijos dalyje (7-13 dienos);
  • dviejų kartų maitinimas (pagal programą);
  • atsisveikinimo vakarienė su folkloro programa;
  • ekskursinė – pramoginė programa (pagal aprašą);
  • įėjimo bilietai į programoje nurodytus objektus;
  • nacionalinių parkų mokesčiai;
  • Simieno ir Mago nacionalinių parkų reindžerių paslaugos;
  • Skautų paslaugos;
  • Plaukimas laivu Tanos ir Čamo ežerais;
  • Vietinių gidų paslaugos;
  • Profesionalaus kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos;
  • Valstybiniai mokesčiai.
  • Tarptautinių skrydžių bilietai su oro uostų mokesčiais nuo 690 Eur;
  • Etiopijos viza ~ 50 USD (išduodama oro uoste); (LR piliečio pasas turi galioti ne mažiau kaip 6 mėn. po kelionės pabaigos).
  • Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą);
  • Asmeninės išlaidos, gėrimai, arbatpinigiai (privalomi!) vietiniams gidams 3-5 USD asm/dienai ir vairuotojams 1-2 USD asm/dienai, kitos nepaminėtos išlaidos;
  • Mokestis už filmavimą lankomuose objektuose ir už žmonių fotografavimą gentyse;
  • Mokestis kaimo bendruomenei už šventės stebėjimą (jeigu tokia vyktų) – gali būti papildomų rinkliavų lankantis pietinės dalies gentyse.

diena. Skrydis: Vilnius – Frankfurtas / Stambulas - Adis Abeba.

Atskridę į Adis Abebos tarptautinį Bole oro uostą, atlikę migracijos ir muitinės formalumus, vyksite į viešbutį. Nakvynė viešbutyje Addis Abeboje.

diena. Adis Abeba.

 Maitinimas: pusryčiai, vakarienė. 

Po pusryčių apžvalginė ekskursija Adis Abeboje, kurios pavadinimas amharų kalba reiškia “naujoji gėlė“. 1886 metais imperatorius Menelikas 2-sis įkūrė miestą, išsidėsčiusį 2200m aukštyje, Entono kalno papėdėje, kuris tapo naująja niekada nepatyrusios kolonijinės priespaudos afrikiečių valstybės sostine. Dabar Adis Abeba yra didžiausias šalies miestas, kuriame gyvena apie 3 mln. žmonių. Apžiūrėsite Švč.Trejybės katedrą – išskirtinį baroko stiliaus Etiopijos paminklą, lankysitės Nacionaliniame archeologijos muziejuje, kuriame sukaupta didžiulė vertingų radinių kolekcija. Ji patvirtina, kad žmonijos istorija prasidėjo maždaug prieš 3,2 mln. metų būtent Etiopijoje, nes toks amžius nustatytas moteriškos giminės hominido skeletui, 1974 metais iškastam Afaro arba Danakilių įduboje.

Būtent nuo seniausios žinomos mūsų giminaitės australopitekės Liusi (žaismingai pavadintos pagal bitlų dainą), ir prasidėjo žmogaus evoliucija. O Didžiojo rifto (Rytų Afrikos lūžio) dalis tarp Etiopijos ir Tanzanijos (po daugybės sėkmingų ir tai patvirtinančių archeologinių kasinėjimų) laikoma žmonijos lopšiu.

Nacionalinio archeologijos muziejaus ekspozicija yra puiki įžanga pažinties pradžiai su kontrastingosios Etiopijos istorija, kultūra, žmonėmis. Vėliau apžvelgsite miesto panoramą nuo Entono kalno.  Nakvynė viešbutyje.

diena. Adis Abeba – skrydis į Bahir Darą – Tano ežeras – Mėlynojo Nilo kriokliai – Bahir Daras/

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių skrydis iš Adis Abebos į Bahir Darą. Nuo čia ir pradėsite savo išsamią pažintį su šiaurine Etiopijos dalimi.

Nutolęs nuo Adis Abebos 578 km, Bahir Daras Etiopijos mastais yra modernus, pagal aiškų planą statytas miestas, 1800m aukštyje prisišliejęs prie Tanos ežero ir garsėjantis švelniu atogrąžų klimatu. Ežero pakrante vinguriuoja puikiai įrengtas pėsčiųjų takas, palmių kolonos puošia pagrindines gatves.

3600 km² ploto, 70 km pločio ir 60 km ilgio Tanos ežeras – didžiausias Etiopijoje ir vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje. Į jį įteka keturios upės, o šalia išteka viena – Mėlynasis Nilas. Didžiulis ežeras nėra labai gilus, bet pasižymi milžiniška augalų ir gyvūnų įvairove. Ežere veisiasi krokodilai, yra tikimybė pamatyti ir hipopotamų... Trisdešimt septyniose ežero salose įsikūrusi nesuskaičiuojama daugybė vandens paukščių, auga nuostabūs medžiai. Ežero pakrantė – ideali vieta stebėtojams, besidomintiems čia nuolat gyvenančiais ir migruojančiais paukščiais. Ne mažiau ežeras garsus tuo, kad net 20-tyje jo salų (iš 37) viduramžiais buvo pastatytos unikalios medinės bažnyčios ir vienuolynai. Pirmuosius vienuolynus pasistatė ramybės ir nuošalumo ieškoję ortodoksų vienuoliai atsiskyrėliai. Dėl izoliacijos vienuolynuose išliko viduramžių brangenybės ir relikvijos, atspindinčios to laikotarpio Etiopijos religinį, socialinį ir politinį statusą. Dabar čia veikia muziejai, kur galima apžiūrėti neįkainojamas ikonų ir rankraščių kolekcijas, Etiopijos imperatorių mumijas etc.

Ekskursija laivu po Tanos ežerą – lankysite 14a. statytus Ura Kidane Mihret ir Azwa Mariam vienuolynus. Ura Kidane Mihret vienuolynas slepiasi vešliame tropikų miške, o jo gyventojai puikiai sutardami su ežeru čia gyvena jau daugiau kaip 600 metų... Apžiūrėsite garsiausią Ura Kidane Mihret vienuolyno bažnyčią su unikalia 16-18a. ikonų kolekcija, koptų kryžiais ir karališkosiomis karūnomis.

Vėliau jūsų lauks išvyka prie Mėlynojo Nilo krioklių, kuriuos vietos gyventojai vadina Tis Issat – garuojantis, rūkstantis vanduo. Tik už 30 km nuo Tanos ežero Mėlynasis Nilas krenta Tis Issat kriokliais – vaizdas, kuris pasirodė tikras stebuklas škotų tyrinėtojui Džeimsui Briusui 1770 metais ieškojusiam Nilo upės ištakų. Jis rašė: „Upė... krinta kaip vientisa vandens skraistė, be jokio sustojimo, jos plotis – maždaug pusė angliškos mylios“. Kai upė patvinusi, ji teka per bazalto slenkstį ir staiga krinta žemyn 46 metrus. Susidaro migla, kuri, pučiant brizui, pasklinda daugiau kaip kilometro spinduliu ir sukuria nuostabias vaivorykštes. Kai ant Nilo buvo pastatyta elektrinė, vandens kiekis stipriai sumažėjo, bet krioklys, gal ir praradęs nemenką dalį savo pločio, vis dar verčia nuo skardžio labai įspūdingą vandens kiekį – aukščių skirtumas nuo 46 iki 37m, srauto plotis nuo 100 iki 400m (liūčių sezono metu).

Mėlynasis Nilas, gimęs šalia Tanos ežero, persiritęs per didingą Tis Issato krioklį ir padaręs didžiulį lanką Etiopijos kalnynu, Chartume susilieja su Baltuoju Nilu, ištekėjusiu iš Viktorijos ežero – taip iš didžiųjų Afrikos ežerų prasideda Nilas, ilgiausia pasaulio upė. Apžiūrėję Mėlynojo Nilo krioklius, grįšite į Bahir Darą. Nakvynė viešbutyje.

diena. Bahir Daras - Gonderas

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių išvyksite link Gondero, pirmosios Etiopijos imperijos sostinės, nutolusios nuo Bahir Daro 190 km į šiaurę. Gonderas, įkurtas 1636 metais imperatoriaus Fasilido, klestėjo ir turėjo sostinės statusą apie du šimtus metų. Miesto stiprybę lėmė ir jo gera strateginė vieta – Gonderas buvo pastatytas aukštai kalnuose (2000m virš jūros lygio), kurie sudarė natūralius gynybinius barjerus priešams atremti. Čia vėsesnis klimatas, todėl nesiautė maliarija ir kitos tropinės ligos, visada pakako vandens ir buvo puikios sąlygos žemdirbystei.

16-17a. miestas – tvirtovė Gonderas buvo Etiopijos imperatoriaus Fasilido ir jo palikuonių rezidencija. Gondero istorinis centras – tvirtovė Fasil – Ghebbi. Už 900m ilgio tvirtovės sienos stūkso dveji imperatoriaus rūmai, pilys, bažnyčios, vienuolynai, kiti savitos architektūros statiniai.

Imperatorius Fasilidas, pakeliavęs ir pasidairęs po pasaulį, pastatė tuose kraštuose neregėto stiliaus rūmus. Jo darbus tęsė sūnus ir anūkas. Be rūmų, jie statė bažnyčias (Gonderas – daugiausia bažnyčių, net 44! turintis Etiopijos miestas), bibliotekas, koncertų sales, pirtis, todėl iki šių laikų išliko tikrai įspūdingas ir margas kompleksas. Kiekvienas valdovas bekeliaudamas prisigaudydavo vis naujų idėjų, tad rūmuose galima įžiūrėti skirtingų šalių ir stilių įtaką (ypač indų ir arabų), papildytą barokinės stilistikos, kurią iš Europos atvežė jėzuitų misionieriai. Gondere apima keistas jausmas – tarsi vaikščiotum po viduramžių Europos miestą kažkokiu stebuklingu būdu perkeltą į juodąjį žemyną...

Lankysite nuo 1979 metų UNESCO saugomą pasaulio paveldo objektą tvirtovę Fasil – Ghebbi, rūmus, kur iki šiol išlikęs imperatoriaus Fasilido baseinas ir pirtys, 17a. bažnyčią Quskuam Mariam, imperatorienės Mintuab (Mintwab) rezidenciją. Vėliau grožėsitės nuostabiomis freskomis ir paveikslais Švč.Trejybės šviesos bažnyčioje (Debre Birhan Sillassie), nuo aukštos kalvos žvelgiančios į šlovingą praeitį menantį viduramžių miestą Gonderą. Nakvynė viešbutyje.

diena. Gonderas – Simieno kalnų nacionalinis parkas.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių paliksite Gonderą ir 130 km važiuosite į šiaurę link Debarko, kur yra įsikūrusi Simieno kalnų nacionalinio parko administracija. Nuo čia pradėsite pažintį su dar vienu UNESCO paveldo objektu – Simieno kalnais. Simieno nacionalinis parkas, kurio plotas 220km², buvo įkurtas 1969 metais. Tai didinga plato ir kalnų viršūnių, iškylančių 4500 m virš jūros lygio, grandinė Etiopijos šiaurėje. Šiame parke stūkso aukščiausias Etiopijos ir ketvirtas pagal aukštį Afrikos kalnas – Ras Dašanas (4620m). Vulkanų išsiveržimai, tektoninių plokščių grumtynės, erozija per daugybę amžių Etiopijos plato sukūrė vieną įspūdingiausių pasaulio kraštovaizdžių – uolas raižo gilūs ir statūs tarpekliai, platūs, vos ne begaliniai slėniai atsiremia į skardingus kalnų šlaitus, aukštyn šauna akmeninės smailės. Vidutinis šios kalnų vietovės aukštis ~3300m virš jūros lygio.

Simieno kalnų nacionalinis parkas garsus ne tik kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais. Čia gyvena ir yra saugomos kelios labai retos endeminių (niekur kitur pasaulyje nesutinkamų) gyvūnų rūšys –raudonkrūtiniai babuinai gelada, gyvenantys ant žemės, tamsiai rudo kailio Etiopijos šakalai – vieninteliai vilkų giminės atstovai į pietus nuo Sacharos, Simieno lapės. Parkas buvo įkurtas pirmiausia siekiant apsaugoti 1000 Walia ibex (niekur kitur pasaulyje nesutinkamų), laukinių ožių rūšį. Jie ir dabar čia gyvena, ir kartais pasiseka juos pamatyti, šokinėjančius uolėtais skardžiais.

Po ekskursijos Simiero kalnų nacionaliniame parke grįšite į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

diena. Gonderas– skrydis į Lalibelą – Lalibela.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių pervežimas į oro uostą ir skrydis iš Gondero į vieną svarbiausių Afrikos piligrimystės vietų - Lalibelos miestelį, priskaičiuojantį 15 tūkstančių gyventojų, išaugusį ant raudonos vulkaninės uolos kalnuose 2600 m aukštyje pačioje Etiopijos širdyje.

Lalibela yra Etiopijos krikščionių ortodoksų centras, traukiantis ne tik maldininkus, bet ir tuos, kurie domisi žmonijos istorine praeitimi. Iki 12 amžiaus ši vietovė buvo vadinama Roha. 12 amžiuje pervadinta į Lalibelą – imperatoriaus, kurio įsakymu ir atsirado 11 bažnyčių, vardu. Legenda pasakoja, kad imperatorius Lalibela susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias ir tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip atrodyti. Kadangi bažnyčios buvo iškaltos iš vietisos uolienos, yra priskiriamos monolitiniams statiniams (Lalibelos komplekso bažnyčia Medhame Alem yra laikoma didžiausia pasaulyje monolitine bažnyčia). Kai kurios bažnyčios pasislėpusios uolose, kai kurios stovi atvirose vietose. Visas 11 bažnyčių į visumą sujungia painus tunelių labirintas, siauri koridoriai, galerijos ir grotos. Visas kompleksas turi artezinę vandens tiekimo sistemą, taigi vanduo paduodamas į kalno viršūnę, kur yra Lalibelos miestas, juo užpildomi šalia bažnyčių esantys šuliniai. Tai gana sudėtingas inžinerinis sprendimas, o juk viskas buvo statoma ir įrenginėjama prieš 800 metų.

Bene įspūdingiausiai Lalibeloje atrodo Šv.Jurgio bažnyčia – kryžiaus formos, išskaptuota uoloje. Sakoma, kad ant jos yra išlikęs Šv.Jurgio žirgo kanopos antspaudas. Visus, o ypač statybos specialistus, glumina šio projekto mastai. Išskaptuoti tokią bažnyčią ir jos kiemą uoloje, pradedant nuo viršaus, net naudojant šiuolaikinę akmens pjovimo ir skaldymo techniką, būtų titaniškas ir labai ilgas darbas, o juk 13a. statybininkai turėjo tik kirstukus ir plaktukus. Dėl to Lalibelos kompleksas šiais laikais pelnytai vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu ir nuo 1978 metų saugomas UNESCO. Beje, legenda pasakoja, kad dienomis Lalibelą statė statybininkai, o naktimis - angelai. Istorikai samprotauja, kad galėjo būti pasamdyti indų arba Egipto koptai, tačiau tikriausiai šventyklas sukūrė krikščionių vienuoliai. Teigiama, kad vienoje bažnyčioje yra stulpas, ant kurio pats imperatorius Lalibela surašęs, kaip atsirado šios bažnyčios, tačiau stulpas apvyniotas drobe, kurios nuimti ir perskaityti, kas parašyta, negalima – tai tolygu šventvagystei.

Įvairūs autoriai, siekdami populiarumo, iškelia įvairias intriguojančias Lalibelos komplekso statybos versijas. Pavyzdžiui yra tokių, kurie, siekdami suintriguoti, ieško Lalibelos ir Tamplierių ordino sąsajų. Ši apie 200 metų gyvavusi ir 1312 metais išformuota karinė krikščionių organizacija egzistavo tais laikais, kai buvo statomos Lalibelos bažnyčios, todėl kai kurie autoriai teigia, kad Lalibelą padėjo statyti tamplieriai, kurie atvyko į Etiopiją ieškoti Sandoros skrynios. Tačiau mokslininkai teigia, kad jie turi pakankamai įrodymų, kad tamplieriai statybose nedalyvavo, kad uolose išskaptuotos bažnyčios yra Etiopijos viduramžių civilizacijos kūrinys.

13a. pastačius Lalibelą, buvo numatyta ją padaryti naująja Jeruzale, nes tuo metu tikroji Jeruzalė buvo užimta musulmonų (tai vyko 1187 metais). Daug Lalibelos pastatų buvo pavadinta taip pat kaip ir Jeruzalėje, o per miestą tekanti upė buvo vadinama Jordano upe, be to, kai kurie pastatai forma buvo panašūs į Jeruzalėje esančius. Manoma, kad imperatorius Lalibela jaunystėje buvo Šventojoje žemėje, lankėsi Jeruzalėje ir tai, ką ten matė, bandė atkartoti Etiopijoje.

Pirmieji europiečiai, išvydę Lalibelos miestą ir bažnyčias, buvo portugalai. Tai įvyko tik 16 amžiaus pradžioje. Taigi praėjus apie 300 metų nuo Lalibelos statybos pradžios. Tačiau istoriniai šaltiniai (tiksliau, jų nebuvimas) rodo, kad nuo 1544 metų greičiausiai vėl buvo 300 metų pertrauka, kai nė vienas europietis nebuvo įkėlęs kojos į Lalibelą. Ir tik 19 amžiaus viduryje europiečiai atrado Lalibelą ir ėmė domėtis religiniu Etiopijos gyvenimu. Misionieriai, „iš naujo atradę“ Etiopijos krikščionybę, labai nustebo pamatę, kaip skirtingai čia suprantamas tikėjimas. Šio tikėjimo jėgą kaip niekur kitur galima justi žvelgiant į 11 Lalibelos bažnyčių, iškaltų kietoje šio krašto uolienoje. Platus šių sumanymų užmojis liudija, kad čia tikėjimas buvo toks pat stiprus, kaip ir religija, paskatinusi pastatyti Didijį Sfinksą ir piramides.

Lalibeloje detaliai susipažinsite su vienu didžiausių pasaulio architektūros stebuklų, kuris kartais lyginamas su Petra Jordanijoje. Nakvynė viešbutyje.

diena. Lalibela – skrydis į Adis Abebą – Langano ežeras.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.
Atstumas: 220 km.
Kelio sąlygos: 196 km asfaltas, 24 km žvyrkelis.
Laikas kelyje: apie 6-7 val. su sustojimais fotografavimui.

Po pusryčių paliksite šventąjį Lalibelos miestą, miestą – legendą, atsisveikinsite su krikščionybės bastionu Afrikoje – šiaurine Etiopija, ir skrisite į Adis Abebą. Čia susėsite į visureigius ir, pajudėję į pietus, pradėsite pažintį su visai kitokia Etiopija – visai kitokia gamta, žmonėmis, kultūra.

Sveiki atvykę į sustojusio laiko pasaulį! Čia susipažinsite su įvairių genčių pirmykščiu gyvenimu – tai didžiulis atradimas kiekvienam keliautojui, nes Etiopija, nepatyrusi kolonizacijos ir išsaugojusi nepriklausomybę, be svetimų kultūrų įtakos daugybę amžių ramiai ėjo savo keliu. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, praktikuoja animizmą, dažniausiai tarpusavyje kaunasi dėl gyvulių, kurie yra didžiausias jų turtas. Kai kuriose gentyse išlikę po kelis tūkstančius, kitose vos po kelis šimtus žmonių. Jų buitis asketiška ir panaši savo skurdumu. Žmonės gi skiriasi savo šukuosenomis, papuošalais, kūno puošybos elementais. Savo buityje gentys geležies nenaudoja. Metaliniai yra tik papuošalai ant kaklo ir ginklai, su kuriais vyrai beveik niekada nesiskiria. Jie vis dar gyvena molio trobelėse, dengtose šiaudais, oda, nendrėmis arba suręstose iš bambukų, minta mėsa, gyvulių krauju, pienu, sorgų kruopomis ir tuo, ką duoda laukinė gamta, rūko narkotizuojančią žolę, atlieka berniukų įšventinimo į vyrus ir apipjaustymo ceremonijas. Tačiau po truputį tradicijos nyksta, pasaulis globalėja, egzotikos mažėja, todėl skubėkite į sustojusio laiko pasaulį, kur gyvena seniausia pasaulio tauta, į gyvąjį muziejų Omo upės slėnyje.

Teks pasikratyti ir duobėtais žvyrkeliais, pačiaudėti dulkėmis ir patirti kitų buitinių nepatogumų. Bet visa tai atpirks nepakartojami įspūdžiai ir aštrūs pojūčiai kontrastingosios Etiopijos pietuose.

Keliausite Didžiojo Rifto slėniu, kuris, prasidėjęs nuo Raudonosios jūros šiaurės pakraščio, nutįsta iki Mozambiko, kirsdamas Eritrėją, Etiopiją, Keniją ir Tanzaniją. Ši zona – tarsi per siūlę plyšęs drabužis – pasižymi didžiausia planetoje laukinės gamtos įvairove. Čia gausu ežerų, karštųjų versmių, gyvena daugybė paukščių. Lankydami gentis, dalį tų ežerų pamatysite, nakvosite šalia jų, jeigu pasiseks stebėsite flamingus, pelikanus, gerves, gandrus ir ibius. Etiopija tikras ornitologų rojus. Čia priskaičiuojama apie 831 paukščių rūšis. Be paukščių, ežeruose gyvena krokodilai, hipopotamai, pagaunama daug žuvies. Pakeliui, esant galimybei, sustosite prie Ziway ežero pasigrožėti vandens paukščiais. Šios dienos mūsų kelionės tikslas - Langano ežeras - yra vienas gražiausių Didžiajame Rifte. Adis Abebos gyventojai prie jo mėgsta leisti savaitgalius. Jūs taip pat galėsite pailsėti ypač vaizdingoje Langano ežero pakrantėje, o drąsiausi – ir išsimaudyti.

Pradėję važiuoti į pietus, stebėsite vietos gyventojus – juk dauguma jų, ypač vyrai, didesnę dienos dalį praleidžia ant kelio – niekur neskuba, tiesiog stovi ar sėdi pakelėse... Kelias kunkuliuoja gyvybe, juo juda žmonės, avys, ožkos ir karvės. „Eismas“ ypač suintensyvėja vakarop, kai grįžtantys namo gyvuliai užtvindo, tiesiog užkemša kelią... Atvykę prie Langano ežero, nakvosite kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

diena. Langano ežeras – Čenča - Arba Minčas.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.
Atstumas: 307 km.
Kelio sąlygos: 95 km asfaltas, 52 km žvyrkelis, 185 km tiesiamas kelias.
Laikas kelyje: apie 9 val. su ekskursijomis ir sustojimais fotografavimui.

Mėgstatys anksti keltis, galės pasivaikščioti priekalnėmis, Langano ežero pakrantėmis, pafotografuoti flamingus ir pasveikinti auštančią dieną... Po pusryčių pajudėsite Arba Minčo kryptimi, grožėdamiesi Afrikos gamtovaizdžiais, derlingais pakelės laukais. Vėliau pravažiuosite Alabos rajoną, garsėjantį meniškai dekoruotais namais. Maždaug po 8-9 val. kelionės pasieksite Arba Minčą.

Arba Minčas yra vartai į Omo slėnį, kuris yra tarsi gyvas muziejus. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, čia įspūdinga gyvybe knibždanti gamta...nuo aukštikalnių iki drėgnų miškų ir sausringos savanos... Nuo 1980 metų Žemutinis Omo upės slėnis yra saugomas UNESCO ir jūs galėsite patys jį patyrinėti. Lankysite aukštikalnėse įsikūrusį dorze genties kaimelį, stebėsite krokodilus ir hipopotamus Čamo ežere, gal pasiseks sutikti ari, benna, tsemai genties žmonių. Nenuvils pažintis su karingaisiais mursiais ir atletiškaisiais hameriais. Sustosite daseneš ir erbore genčių kaimeliuose. Įspūdį paliks Konso gyvenvietė, 2011 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinio kraštovaizdžio. Aplankę borena ir sidama genties žmones, sustosite kavos plantacijoje, kartu su vietiniais šurmuliuosite Avasos ežero žuvų turguje.

Jau šią dieną pradėsite pažintį su Etiopijos gentimis. Važiuosite į Čenčą, dorze genties kaimelį, įsikūrusį aukštai kalnuose maždaug 2000 m virš jūros lygio. Kalnuose geresnės salygos gyventi, daugiau drėgmės, vėsu. Nedidelė gentis garsėja audimo tradicijomis - moterys verpia, vyrai audžia. Visas gyvenimas vyksta trobelėje, kurioje audžiama, gaminamas maistas, išsitenka ir žmonės, ir gyvuliai. Kaimas tipiškai afrikietiškas, į dramblius panašių namelių karkasai sumeistrauti iš tvirtų medinių karčių, apipinti bambukais, dengti enset medžių – bananmedžių šeimos augalų (ant kurių bananai neauga) – lapais. Tokie nameliai atlaiko net iki 80 metų, bet pamažu žemėja, nes iš apačios juos nuolat graužia termitai. Gerokai apgraužti visai žemi nameliai naudojami kaip sandėliukai. Daugiausia šeima rūpinasi dorze genties moterys – jos prižiūri vaikus, renka malkas, gamina valgį ir verpia medvilnę. Genties vyrai laiką leidžia ūkyje, renčia trobeles, nemažai laiko praleidžia ir prie audimo staklių. Dorze genties žmonės dėvi spalvingas plačias mantijas, vadinamas shammas, kurios yra labai populiarios Etiopijoje. Ir turistai mielai perka vietos gyventojų austus medvilninius apklotus, skraistes, kitus suvenyrus.

Dorze genties žmonės kultivuoja terasinę žemdirbystę. Jie augina aukštikalnių javus ir kitas grūdines kultūras, prieskonius, daržoves, vaisius, netgi tabaką. Gal pasiseks paragauti jų valgių. Ypač egzotiška yra dorze genties kepama duona iš banalų lapų. Bananmedžių yra labai įvairių rūšių. Kai kurių iš jų lapai valgomi. Jie sutrinami į tyrelę, iš kurios kepami papločiai. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

diena. Arba Minčas - „krokodilų turgus“ Čamo ežere – Key Afer - Turmis.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių išvyka prie Čamo ežero - vieno iš Didžiojo Rifto (Rytų Afrikos lūžio) ežerų grandinės. Vis dar bus sunku patikėti, kad aplink driekiasi šimtai kilometrų savanos, nors retsykiais gali prabėgti babuinai, sušmėžuoti zebrai, skambėti neįprasti laukinių grobuonių garsai. Čia Nechisaro nacionalinio parko širdis. Laivu plaukiosite po Čamo ežerą, kuriame knibždėte knibžda krokodilai – vieni ramiai sau plūduriuoja vandens paviršiuje, kiti tingiai šildosi krante. Ežeras garsus visoje Afrikoje – tiek daug krokodilų vienoje vietoje vargu ar kur rasite... Taip pat ežere gyvena impozantiškieji hipopotamai, pulkai pelikanų, egrečių, garnių, avocečių, marabu, erelių žuvininkų ir gausybė kitų paukščių. Tikras rojus fotografams ir gamtos mylėtojams!

Po pasiplaukiojimo laivu Čamo ežere išvyksite link Turmi. Jeigu važiuosite ketvirtadienį, būtina sustoti Key Afer gyvenvietėje (išskyrus Šv.Velykų periodu), 40 km nepasiekus Džinkos. Čia, Omo upės žemupyje, nuo ankstaus ryto šurmuliuoja didžiulis turgus, į kurį renkasi ari, benna, tsemai ir kitos aplinkinės gentys. Vyksta derybos – perkamos, parduodamos ir mainomos karvių, ožkų, avių bandos. Ant žemės eilėmis pakloti tabako lakštai, kavos pupelių kiautai, išrikiuotos bananų kekės ir krūvos mango vaisių. Apskritai, šios kelionės metu smaguriai prisiragaus kvapniausių vaisių, gaivinančių sulčių, puikios kavos ir šviežutėlės žuvies.

Ari gentis gyvena šiaurinėje Mago nacionalinio parko dalyje ir užima didžiausią šio regiono teritoriją. Žemės čia derlingos, auga įvairios kultūros, todėl ari gentis pati apsirūpina ir gali parduoti javų, kavos pupelių, vaisių ir medaus. Taip pat jie gano dideles naminių gyvulių bandas. Ari genties moterys pardavinėja keramikos dirbinius, pasipuošę bananmedžio lapų sijonėliais, gausybe apyrankių ne tik ant rankų, bet ir liemens, prisivėrę auskarų. Piešiniai ir randai ant kūno taip pat yra sudedamoji ari genties kultūros dalis.

Key Afer prekyvietėje dažnai galima sutikti ir benna genties žmones, gyvenančius hamerių genties kaimynystėje ir labai į juos panašius, kartais net vadinamus hamer – benna. Manoma, kad naujoji genties atšaka atsiskyrė prieš keletą šimtmečių. Tai liudija išlikusios bendros tradicijos ir ritualai. Benna, kaip ir dauguma Žemutinio Omo upės slėnio genčių, dainuodami šoka ritualinius šokius. Vyrai ir moterys vilki ilgus drabužius, o savo kūnus tepa balta kreida. Vyrai dažnai dėvi spalvoto molio kepurėles, papuoštas paukščių plunksnomis, gi moterys pina į plaukus karoliukus ir tepa juos sviestu.

Tsemajų gentis turguje parduoda sorgų ir sorų kruopas, užsiaugina medvilnės, taip pat gano dideles galvijų bandas. Skirtingai negu kitos Etiopijos gentys tsemajai praktikuoja sutartines vedybas. Merginos tėvai, nepaisydami jos norų, išrenka jaunikį, kuris turi susimokėti už būsimą žmoną galvijais, javais, medumi, kavos pupelėmis ir kitomis gėrybėmis. Netekėjusios genties merginos dėvi trumpus odinius sijonėlius su v formos prijuostėmis. Ištekėjusios moterys ant ilgų odinių drabužių prijuostes ryši iš priekio ir užpakalio.

Kalnuotas kraštovaizdis nuolat kinta, žaižaruoja įvairiomis spalvomis, apdovanodamas keliautojus ypatingais vaizdais. Pakilus į kalną, toli apačioje atsiveria akimis neaprėpiamas, tarsi begalinis žalias slėnis. Toli palei horizontą viena už kitos rikiuojasi skirtingais melsvais atspalviais nuspalvintos kalnų grandinės. Per tą bekraštį slėnį, nusagstytą akacijomis ir eukaliptais, ataustą dirbamos žemės ploteliais, į tolius bėga kelias. Ir taip vienas slėnis po kito – stulbina didžiulės protu nesuvokiamos erdvės...

Pajudėsite į pietus link Turmio. Rytiniame Omo slėnyje įsikūręs Turmis – piečiausias mūsų kelionės po Etiopiją taškas, hamerių genties centras. Kelias neasfaltuotas ir dulkėtas. Aplink plyti nesibaigianti karščio nualinta savana, išdžiūvusios upės. Atvykę lankysite didžiausios Etiopijos genties hamerių gyvenvietę arba turgų. Geriausiai žinomoje gentyje gyvena 15 tūkstančių žmonių. Ši gentis taiki, bet nešiojasi ginklus, kad apsigintų nuo dažnų laukinių žvėrių ir kaimyninių genčių antpuolių. Jie augina kukurūzus ir sorgus – daugiau, be akacijų ir alijošių, tose sausose žemėse niekas neauga. Vyrai prižiūri gyvulius (tai jų pagrindinis darbas) – karves, ožkas ir avis, kurios sausuoju sezonu iškeliauja ganytis į Omo upės slėnį. Moterys beveik visą laiką gyvena vienos. Vyrai iš ganyklų į kaimą sugrįžta tik vienu tikslu – pratęsti giminę, o po to vėl išeina. Hamerių genties žmonės atletiški, jų kūno sudėjimas ne tik tvirtas, bet ir grakštus. Jie yra dailių ir išraiškingų veido bruožų ir garsėja kaip dideli puošeivos – jų genties su niekuo nesupainiosi. Moterų plaukai supinti į daugybę mažų pečius siekiančių kasyčių, suteptų molio, pelenų, ir sviesto mišiniu. Kaklas padabintas gausybės kriauklių ir karoliukų vėriniu, rankos ir kojos papuoštos aliuminio apyrankėmis. Jos vaikšto nuogomis krūtimis, segėdamos tik „kvapnius“ odinius sijonus, ant kurių prikabinta daugybė metalinių skambaliukų. Kai kurios nešiojasi iš džiovinto moliūgo kiauto ir odos sumeistrautus „rankinukus“, dėvi moliūgo kiauto „kepuraites“, kurias, reikalui esant, naudoja kaip puodukus. Vyrai galvą puošia įvairiaspalviais karoliukų vėriniais, ant rankų ir kojų nešioja žalvario puošmenis. Hameriai taip pat mėgsta fotografuotis, bet yra daug mažiau įkyrūs negu mursiai. Jeigu pasiseks, pamatysite didelę genties šventę – jaunuolių įšventinimo į vyrus ceremoniją, vadinamą „šokinėjimu per jaučius“ (mokamas papildomas mokestis kaimo bendruomenei). Kai berniukas subręsta ir jo šeima sukaupia pakankamai daug galvijų, kad galėtų susimokėti už nuotaką, ateina laikas įšventinimo į vyrus ceremonijai. Tai didelė šventė, į kurią susirenka giminės ir draugai ne tik iš savo, bet ir aplinkinių kaimų.

Šventei kruopščiai ruošiamasi – verdama naminukė, vyrai dažo veidus, merginos puošiasi ožkų kailio sijonėliais ir ant kojų po keliais pakabinamais skambalais. Iš tikrųjų moterys, o ne įšventinamasis atliks pagrindinį vaidmenį. Žvangant papuošalams ir dūdelių garsams, motina išves šventės kaltininką – sūnų. Ceremonijos metu bus siurbčiojama naminukė, rūkoma narkotizuojanti žolė „čada“. Neatsiejama apeigų dalis – plakimas rykštėmis. Šventinamojo jaunuolio giminaitės ir draugės šoka ritualinį šokį ir prašosi būti plakamos. Plakimo esmė – merginos tam, kuris bus įšventintas į vyrus, taip nori įrodyti draugystę ir artumą, be to nori parodyti savo drąsą ir sugebėjimą ištverti skausmą. Šokdamos ratu sviestu tepasi nugaras, geria naminukę, garsiai dūduoja ir žvangina papuošalus trepsėdamos kojomis. Vėliau eina prie vyrų ir transo būsenoje prašosi lupamos. Plakimas – tai savotiškas merginų išventinimas į moteris, jei pakelia skausmą, vadinasi pasirengusios gimdyti. Šventės kulminacija ir pats atsakingiausias momentas – jaunuolio bėgimas per sustatytų į eilę 10-30 jaučių nugaras. Kad jaučiai labai nejudėtų, gentainiai tempia juos už ragų ir uodegų. Jei visai nuogas kandidatas į vyrus bėgdamas nenugriūva, jis gali susirasti žmoną ir kurti šeimą. Jei jaunuolis suklumpa ir neperbėga jaučių nugaromis, į vyrus neįšventinamas ir dar metus laukia kitos progos. Jis laikomas nevykėliu ir negali kurti šeimos. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

diena. Turmis – Kortčo (karo genties lankymas) - Džinka.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.
Atstumas: 132 km + 144 km.
Kelio sąlygos: žvyrkelis (vyksta kelio darbai).
Laikas kelyje: apie 7-8 val. su ekskursijomis ir sustojimais fotografavimui.

Po pusryčių dulkėtu savanos keliu išvyksite į karo genties kaimelį Kortčo. Kaimelis įsikūręs ypač vaizdingoje vietovėje ant aukšto Omo upės šlaito. Pažintis su atletiškų ir karingų vietinių gyventojų buitimi ir papročiais. Tai viena spalvingiausių ir mažiausių vietinių genčių, kurioje priskaičiuojama nuo 1000 iki 3000 žmonių. Fotosesija su apmokamais kaimo „modeliais“ (vyrai mielai pozuos su kalašnikovo automatais). Daugelis moterų pasipuošusios vinimi, įverta į lūpą – tuo jos išsiskiria iš kitų aplinkinių genčių. Toliau kelionę tęsite link Džinkos, kuri dar vadinama vartais į Mago nacionalinį parką. Lankysite vietos etnografinį muziejų. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Esant galimybei (grupės pageidavimu už papildomą mokestį) Daseneš genties lankymas. Šios genties kaimeliai, kitaip dar vadinami Galeb ar Rešiat, plyti didelėje teritorijoje nuo vakarinių Omo upės krantų į pietus iki Turkanos ežero. Netoli Kenijos sienos persikėlę per upę išskaptuota kanoja pasieksite dasenešo gentį. Kaip ir šiaurės Kenijos gabra gentys, dasenešo žmonės iš pradžių buvo klajokliai. Tačiau vandens gausa ir derlingas dabartinės teritorijos dirvožemis paskatino juos apsigyventi sėsliai ir užsiimti kitomis veiklomis: žvejyba, žemdirbyste bei galvijų auginimu. Šiandien klajokliškos dasenešų šaknys atsispindi jų tradiciniuose kaimeliuose, kuriuos sudaro maži, lengvi kupoliniai nameliai, primenantys laikinus būstus, statomus kitų Afrikos dykumų klajoklių.

Pastaba: nuvykimas iki Daseneš genties yra gana varginantis, bet jeigu grupė apsisprendžia ją lankyti, tuomet į Kortčo vykstama po jos lankymo.

diena. Džinka – Mago nacionalinis parkas – mursių genties lankymas - Konso.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.
Atstumas: 140 km.
Kelio sąlygos: vingiuotas žvyrkelis su stačiais pakilimais ir nusileidimais.
Laikas kelyje: apie 6 val. (įskaičiuojant sustojimus).

Po pusryčių Jūsų lauks ekskursija po Mago nacionalinį parką ir pažintis su garsiausia Omo slėnio gentimi – karingaisiais mursiais, įsikūrusiais vienoje labiausiai atsilikusių ir archaiškų gyvenviečių. Šią gentį sudaro apie 6 – 10 tūkstančių žmonių, kurie gyvena netoli Sudano sienos, dalis ypač nutolusiose, sunkiai pasiekiamose teritorijose. Aršieji mursiai degina miškus, šaudo dramblius ir raganosius, vėliau jų ragus bei iltis maino į ginklus. Jie augina gyvulius ir, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, yra klajokliai, todėl migruoja du kartus per metus tarp žiemos ir vasaros mėnesių. Kartais ginkluoti puldinėja aplinkines gentis ir atiminėja jų gyvulius. Karingųjų mursių kūnus puošia tatuiruotės, žyminčios nukautus priešus ir žvėris, veidus ir kūnus jie dažo baltai, dažnai vaikščioja visiškai nuogi nuo pat ryto prisiragavę naminukės ... Bet labiausiai ši gentis išgarsėjo tuo, kad mursių moterys puošiasi į lūpas įvertais moliniais diskais (lėkštelėmis) – „kad velnias pro burną neįlįstų“. 15-16 metų mergaitei prapjaunama apatinė lūpa ir į skylę įstatomas molinis diskas.

Laikui bėgant, lūpa vis labiau tempiama, o diskas didinamas. Kuo didesnis diskas, tuo moteris yra labiau vertinama būsimo jaunikio. Nešiodama diską moteris parodo, kad yra subrendusi, pasiruošusi motinystei, atsakinga ir graži. Manoma, kad ši tradicija gimė tuo metu, kai reikėjo stengtis nepatekti į nagus vergų pirkliams. Moterys nėra verčiamos, jos nusprendžia pačios, ar vertis į lūpas molinius diskus, o jaunos moterys dažnai jau nebemano, kad dirbtinai suformuotos nukarusios lūpos yra gražu. Juo labiau, kad nešioti molinius diskus yra sunku ir nepatogu.

Karingi ir gana agresyvūs mursiai yra labai laimingi fotografuodamiesi ir mielai sutinka pozuoti, neužmiršdami suskaičiuoti fotoaparatų spragtelėjimų ir už kiekvieną išsireikalauti mokesčio. Aplankę egzotiškąją mursių gentį, pajudėsite link Konso. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

diena. Konso – Jirga Čefe – Avasa.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.
Atstumas: 290 km.
Kelio sąlygos: 75 km asfaltas, 215 km žvyrkelis.
Laikas kelyje: 7-8 val. su ekskursijomis ir sustojimais fotografavimui.

Po pusryčų lankysite Konso gentį, gyvenančią izoliuotame bazaltinių kalvų regione, apsuptame uolėtų šlaitų. Atkeliavę iš pietų, gyvenvietes kūrė kalvos viršūnėse, kur ne taip puola maliariniai uodai, gaivus oras ir pribloškiantys vaizdai. 2011 metais Konso gyvenvietė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinio kraštovaizdžio, kuris puoselėjamas daugiau nei 400 metų. Į įspūdinguosius Konso kaimus įėjus pro vartus, patenkama į gatvelių, takų, kiemų, ir akligatvių labirintą. Tai dalis apsaugos sistemos, darančios kaimus sunkiai pasiekiamus ir įveikiamus. Kaimai suskilę į bendruomenes, ir kiekviena iš jų turi po pagrindinę trobelę. Esant galimybei, apžiūrėsite genties vado „rezidenciją“. Pats žodis „konso“ reiškia „aktyviai dirba“, netinginiauja. Ir iš tikrųjų genties žmonės sunkiai dirbdami ūkininkauja kalnuose – vieta garsėja terasine žemdirbyste, nors žemė sausa ir nederlinga. Patręšę ją gyvulių mėšlu, užaugina visai neblogą sorgų derlių. Iš jų mala miltus, taip pat gamina vietinį alų. Kalnų šlaituose taip pat dera javai, pupos, kukurūzai, medvilnė, kavos pupelės. Konso gentis garsėja ir savo tradicijomis. Viena iš jų – statyti stulpus. Kartos stulpas yra statomas kas 18 metų ir žymi kartos pradžią. Kaimo amžius gali būti apskaičiuotas pagal jame stovinčių stulpų skaičių. Skulptūros, išdrožtos iš medžio, ir vadinamos „waga“, buvo statomos ant buvusių valdovų kapų. Aplink išdėliotos mažesnės skulptūrėlės, skirtos žmonoms ir nugalėtiems priešams simbolizuoti. Nors gentis laikosi daugybės per šimtmečius susiformavusių papročių, civilizcija pamažu skverbiasi ir į šiuos uolėtus kraštus. Auga nauja karta, kuri nesibodi ir vakarietiškų drabužių, ir pamažu modernėja. Tai dar vienas argumentas, jog pietinę Etiopijos dalį keliautojams reikia lankyti kuo skubiau. Konso apylinkėse apžiūrėję „Niujorką“ – unikalų raudonos spalvos smiltainio kan

KELIONĖS UŽSAKYMAS
Data
Keliautojų skaičius
Kaina