Geografinių ir dvasinių aukštumų LADAKAS - vienuolynų mistika, magiškas Hemiso festivalis* ir ekstremalūs Himalajų kontrastai mažajame Tibete 13d.

Išsamus, gyvas ir kontrastingas kelionės maršrutas, padedantis visapusiškai pažinti šią unikalią šalį (gamta, istorija, kultūra, religija, politika). Racionalus ir patikrintas kelionės grafikas.
Keliaudami GRŪDOS sukurtu maršrutu turėsite išskirtinę galimybę iš arčiau pažinti Indijos šiaurės kultūrą – dalyvausite mistiškajame festivalyje Hemiso vienuolyne, stebėsite rytinę vienuolių ceremoniją Tiksės gompoje, turėsite progą pabendrauti su vienuoliais.
Visi viešbučiai, svečių namai, stovyklavietės kruopščiai atrinktos GRŪDOS kelionių ekspertų.
Paslaugus ir dėmesingas vietos personalas, skanus nacionalinis maistas.
Į kelionės kainą įskaičiuoti net 9 pietūs ir 10 vakarienių, ekskursinė-pramoginė programa ir visi lankomi objektai.
Didelė GRŪDOS kelionių į Indiją organizavimo patirtis. Patikimi ir patikrinti ilgamečiai partneriai Indijoje.
Kvalifikuoti angliškai kalbantys vietos gidai.
Profesionalus kelionės vadovas iš Lietuvos.
GRŪDOS kelionės į Ladaką nuotraukų albumas (nuotraukos K.Birutės).
GRŪDOS kelionės į Ladaką nuotraukų albumas (nuotraukos B.Ramintos).
GRŪDOS kelionės į Ladaką nuotraukų albumas (nuotraukos R.Valerijaus).
Indija – šalis, kurioje perkainojamos vertybės.
Dvasinių ir fizinių aukštumų žemė – Ladakas.

Kelionės aukso fondas

Leho rūmai – Ladako sostinės nuošalyje, ant plikos kalvos, pagal Dalai Lamų žiemos rezidencijos Potalos Tibete modelį XVII amžiuje pastatyti galingi rūmai-tvirtovė. Šie buvę milžiniški Ladako karaliaus namai dabar tarnauja kaip muziejus.
Phjango vienuolynas – Drikung Kagyu mokymo linijos vienuolių buveinė ir originalių, šimtamečių Azijos vertybių muziejus.
Spitukas – neeilinės istorijos vienuolynas, dar XI amžiuje pastatytas senajai maginei Nyingma mokyklai, vėliau atitekęs Geltonkepurių – Gelug sektos vienuoliams.
Festivalis Hemiso vienuolyne* – kone magiškiausia ir labiausiai sukrečianti iki sielos gelmių šventė iš visų, kuriose Jums iki šiol teko dalyvauti. Per Hemiso vienuolyne, didžiausiame Ladake, Tibeto budizmo įkūrėjui Padmasambavai pagerbti skirtą kasmetį festivalį Jūs pateksite į transcendentinį, ryškiausių spalvų, šiurpių būtybių ir grėsmingų garsų pertekusį pasaulį.
Tiksės vienuolynas – iš mistinių, tarp legendų ir tikrovės sklandančių istorijų išaugęs grandiozinis gompa, kurio vienas gražiausių pasididžiavimų – milžiniška ir kitoniška Budos Maitrėjos statula. Svarbiausia, kad čia ne tik grožėsitės, bet ir turėsite unikalią galimybę visiškai iš arti stebėti rytinę vienuolių ceremoniją. Tai – ne parodomasis spektaklis, o vienuolyno gyventojų kasdienybė.
Taktoko vienuolynas (esant galimybei) – netoli urvo, kuriame, kaip tikima, meditavo Tibeto budizmo įkūrėjas Padmasambava, uoloje išskaptuotas gompa, tirštas spalvų, įspūdingos sienų tapybos ir epinių istorijų.
Karališkieji Stoko rūmai – nuostabaus kalnų kraštovaizdžio apsuptyje XIX amžiuje iškilusi karaliaus šeimos vasaros rezidencija. Jos muziejuje saugomi iš anų laikų išlikę valdovo, jo artimųjų bei aplinkos rakandai ir papuošalai.
Čangla perėja ir Khardungla perėja – vienos aukščiausių pasaulio perėjų, kurias galima įveikti motorinėmis transporto priemonėmis: neįkainojama patirtis ir niekaip neišmatuojami įspūdžiai stovint ant pasaulio stogo daugiau nei 5000 metrų aukštyje.
Pangongas – druskingasis Himalajų ežeras, viena įdomiausių Ladako ir Tibeto gamtos fantazijų, užburiančio žavesio vandens telkinys, ant kurio kranto stovėdami, kad ir kur pasisuksite, atsimušite į kvapą gniaužiantį, skirtingų spalvų ir ornamentų juostomis pasidabinusį laukinį paveikslą.
Magnetinė kalva – fizikiniam stebuklui prilyginama vieta, kurios optinė apgaulė lieka atviru klausimu net skeptiškiesiems mokslininkams.
Basgo fortas – į UNESCO paveldą įtrauktas galingas vienuolynas-citadelė, kurio puošmena – 14 metrų aukščio Budos Maitrėjos statula.
Indo ir Zanskaro upių santaka – tai spalvas keičiantis, amžina kaita srūvantis Himalajų gamtos šedevras.
Likiras – „nagų apsuptas“, XI amžiuje įkurtas, ypač mįslingos atmosferos ir įdomios istorijos vienuolynas, įsikūręs magiškai vaizdingoje kalnų vietovėje.
Alčio gompa – vienas seniausių Tibeto vienuolynų, kurio šventyklos ir čortenai turtingi įvairiausių budistinio meno slėpinių ir skirtingų regionų stiliaus.
Lamajuru – Mėnulio žeme dėl pritrenkiančios didybės ir nežemiško reljefo vadinamoje vietovėje stūksantis bene seniausias išlikęs Ladako vienuolynas, kuris buvo pastatytas archainės Tibeto religijos bon kulto vietoje. Manoma, kad gompos apylinkių urvuose meditavo pats Guru Rimpočė.
Rizongo vienuolynas – Geltonkepurių meditacijų oazė, senovėje garsėjusi ypač griežta vienuolių disciplina ir itin asketišku gyvenimo būdu.
Nubros slėnis – nuošalus, pačioje Indijos šiaurėje plytintis slėnis, kuriame sustinka dvi upės – Nubros ir Siačeno. Tai ypač turtingas gamtos kontrastų Azijos lopinėlis, apglėbtas didingų Tibeto plokščiakalnio viršūnių. Nubros slėnyje Jūs vaikščiosite arba ant kupranugario keliausite šaltos dykumos smėlio kopomis, Panamikos kaime tyrinėsite karštąsias versmes, lankysite gražiausius ir seniausius šių vietovių vienuolynus – Hunderą, Diskitą, Insą.

Kosminio grožio Himalajų bei Tibeto plokščiakalnio aukštumos, išsiliejančios į kvapą gniaužiančias upių santakas, dangiškus ežerus, žalius slėnius ir žvilgančius smėlynus, kuriais kadaise slinko Šilko kelio prekeivių ir kupranugarių vilkstinės. Fantasmagoriškai susiraukšlėjusias ir dantytas uolas aplipę stiprūs ir išdidūs kaip kalnai karalių rūmai bei vienuolynai, saugomi rūsčių sniego ir ledo viršūnių. Tarp gompų sienų, ant kurių likę nublukę piešiniai, ir po tamsiais skliautais sklinda vienuolių mantros. Sviestinės lemputės blausiai nušviečia Budos statulą. Maldininkai suka maldos malūnus, o vėjas plazdena maldos vėliavas. Nirštant Tibeto ragui, ritualiniams šokiams atgyja šiurpios kaukės...

Šioje Žemėje liko vos keli kraštai, kuriuose tebegyvuoja archainės Tibeto budizmo tradicijos, o žmonių būtis priklauso nuo gamtos šėlsmų ir malonės. Vienas jų – tai Ladakas, šiaurės Indijos regionas, dėl istorinių ir religinių saitų su kaimynine „Sniegynų šalimi“ pramintas Mažuoju Tibetu. Jei Jus nežmoniška jėga traukia magijos persismelkusios budizmo paslaptys, jei Jums rūpi atrasti ribas, skiriančias ir kartu jungiančias žmonių ir dievų pasaulius, jei trokštate laukinių tolių ir nežemiškų reljefų, jei dėl jų esate pasirengę įveikti aukščiausias planetoje kalnų perėjas ir bekompromisę orų bei aukščio kaitą, tuomet šis grandiozinis turas – kaip tik Jums. Ekstremali, mistinė, intelektuali GRŪDOS kelionė po Ladaką Jus ves ilgaamžiais tantrinių mokymų ir garsiųjų dvasinių adeptų pėdsakais, dovanos prašmatnius kalnų peizažus, leis pažvelgti į vienuolių gyvenimą iš arti ir padės pažinti transcendentines sferas.

Į senąją Ladako kultūrą po truputį panirsite debesis remiančioje, o kai kada – jų užstojamoje, sostinėje Lehe. Dalyvausite kasmečiame Tibeto budistų festivalyje Hemiso vienuolyne* – vienoje ekspresyviausių, spalvingiausių ir neabejotinai mistiškiausioje šventėje iš visų, į kurias Jums kada nors teko gyvai įsitraukti. Stebėsite rytinę vienuolių ceremoniją Tiksės gompoje. Tyrinėsite magišką ir mįslingą seniausių bei gražiausių Ladako vienuolynų, tarp jų – Likiro, Alčio, Lamajuru ir kitų šventovių, aplinką ir urvus, kuriuose kadaise meditavo Tibeto budizmo išminčiai ir ištvermingiausi lamos. Vyksite į Magnetinę kalvą patikrinti, kaip veikia iliuzinis gamtos stebuklas. Kirtę perėjas daugiau nei 5000 metrų virš jūros lygio aukštyje, pateksite į vaizdingiausius Rytų paveikslus: keliausite prie druskingojo Pangongo ežero, po šaltąją Nubros slėnio dykumą ir jos užburiančias smėlio kopas, karštųjų versmių šildomą, taurių kalnų apglėbtą žemę visai netoli galingojo Liačeno ledyno. O prieš skrydį namo įkrisite į miesto civilizaciją triukšmingajame, aitriajame Delyje.

Ladakas – tai aukščiausios planetos ir Jūsų kelionių bei dvasinių potyrių viršūnės!

Kelionė autobusu/mikroautobusu (visi pervežimai pagal programą).
Visi viešbučiai, svečių namai ir stovyklavietės kruopščiai atrinktos GRŪDOS kelionių ekspertų: 8 nakvynės 3* (pagal šalies kategoriją) viešbučiuose.
2 nakvynės stacionariose palapinėse arba nameliuose Nubros slėnyje.
1 nakvynė 3* (pagal šalies kategoriją) viešbutyje, svečių namuose arba stacionariose palapinėse Alčyje.
Maitinimas pagal programą: 11 pusryčių (esant ankstyvam išvykimui gali būti pateikiamas pusryčių paketas), 9 pietūs (dažniausiai pateikiami pietų paketai) ir 10 vakarienių.
Ekskursijos pagal programą, įėjimo mokesčiai į programoje nurodytus objektus ir vietiniai mokesčiai.
Pasivažinėjimas rikšomis Delyje.
Jojimas kupranugariais Nubros slėnyje.
Kvalifikuoto anglakalbio gido paslaugos pažintinio turo metu.
Profesionalaus GRŪDOS kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos.
Kelionės dokumentų sutvarkymas.

Tarptautinio skrydžio Vilnius - Europos miestas – Delis – Europos miestas - Vilnius bilietai su oro uostų mokesčiais, kurių kaina vidutiniškai svyruoja apie 550 EUR – 690 EUR (kaina priklauso nuo aviakompanijos vykdomų akcijų, bilieto pirkimo dienos, sezoniškumo).
Vietinių skrydžių bilietai su oro uostų mokesčiais nuo 350 Eur/asm (skrydžių kainos gali kilti ir bus patikslintos rezervuojant kelionę): Delis-Lehas-Delis.
Indijos viza – 115 Eur/asm.
Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą).
Asmeninės išlaidos, arbatpinigiai (privalomi!) vietiniams gidams 2-3 EUR asm. (dienai) ir vairuotojams 1-2 EUR asm. (dienai), gėrimai pietų ir vakarienių metu, kitos nepaminėtos išlaidos.
P.S. už leidimą fotografuoti ir filmuoti tam tikruose objektuose mokama papildomai.

diena. Skrydis Vilnius – Delis

Skrydis iš Vilniaus per tarpinį Europos oro uostą į Delį.

diena. Delis

Atvykimas į tarptautinį Delio oro uostą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, vyksite į viešbutį poilsiui. Pailsėjus ir papusryčiavus Jūsų lauks ekskursija su kvalifikuotu vietos gidu po Delį, kuris vadinamas vartais į įstabųjį didžiosios Indijos pasaulį. Šiandieninis Delis – tai miestas, kuriame dera sena ir nauja. Jo strateginė vieta buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko būtent šis miestas vaidino svarbiausią vaidmenį šalies istorijoje, nors ir ne visada buvo Indijos sostinė. Delio, kuriam pamatus padėjo septyni senovės Indijos miestai, likimas buvo labai permainingas - kiekvieną suklestėjimą sekdavo baisus nuosmukis. Istorikų tvirtinimu, miestas per savo gyvavimo istoriją buvo šešis kartus sugriautas ir tiek pat kartų atstatytas – jis kaip Feniksas vėl pakildavo iš pelenų. Hinduistai mano, kad būtent Delyje rutuliojosi daugelis įvykių, įamžintų Senojoje epinėje poemoje „Mahabharata“. 17a. sostinę į Delį grąžino ir klestinčiu miestu jį pavertė Mughalų valdovas Šachas Džahanas, tas pats, kuris pastatė garsųjį Tadž Mahalio mauzoliejų Agroje. Tuo metu imperatoriaus garbei Šachdžahanabadu pavadintas miestas, garsėjęs aukšta dvaro kultūra, buvo laikomas didžiausiu pasaulyje. Įspūdinga gynybine siena su akmeniniais vartais apjuostas ir gerai įtvirtintas Delis neabejotinai buvo architektūros šedevras tiek planavimo, tiek ir namų puošybos bei dekoro prasmėmis. Iki šių laikų Senajame Delyje išliko tik gynybinės sienos fragmentas ir nemažai statinių iš Didžiųjų Mughalų epochos. Čia daug rytietiškų turgelių, siauros gatvelės nuo ryto iki vakaro pilnos zujančių žmonių.

Praskleisite Delio istorijos metraštį ir leisitės į kelionę po viduramžiško žavesio nepraradusį ir senųjų laikų didybę menantį Senąjį Delį. Delis neįsivaizduojamas be Džama Masdžido – didžiausios Indijos mečetės, kurios kieme vienu metu gali melstis apie 25 000 maldininkų. Lankysite šį didingą architektūros paminklą. Esant galimybei, už papildomą mokestį užlipsite į minaretą, iš kurio atsiveria stulbinantys vaizdai į Senojo Delio gatvelių labirintą, Džamnos upės pakrantėje stūksantį Raudonąjį fortą, Naujojo Delio statinius.

Toliau per Čandni Čouk (Chandni Chowk) keliausite neįprasta transporto priemone - rikša link vieno iš Senojo Delio architektūros šedevro Mughalų imperatoriaus Šacho Džahano rezidencijos – Raudonojo forto komplekso (jį apžiūrėsite iš išorės) kuris 2007 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Rikša – triratė transporto priemonė - labai populiari Azijoje, o ypač Indijoje. Rikšų, kitaip vadinamų tuk-tuk‘ais yra įvairių rūšių, jos yra pagrindinė trumpų atstumų įveikimo priemonė. Čandni Čoukas – pagrindinė Senojo Delio gatvė, kurios pirmųjų aukštų arkadose šurmuliuoja nesibaigiantys turgūs, vadinama mėnesienos („čandni“) arba sidabro („čandi“), kurio apdirbimu garsėja vietos amatininkai, gatve. Skersinės gatvelės tokios siauros, kad, važiuodami rikša, ištiesę rankas galite pasiekti prekystalius abiejose pusėse. Viskas taip ryšku, kad nuo daugybės spalvų raibsta akys, uoslę kutena sodrūs kvapai, šokiruoja atvirai apnuoginta buitis. Šis vaizdas kiek baugina, tačiau ilgam išlieka atmintyje.

Pats svarbiausias memorialas, kuriame vainikus padeda Indiją lankantys oficialių delegacijų vadovai – Radž Ghatas (Raj Ghat). Tai tautos patriarcho Mahatmos Gandžio, Džavaharlalo Neru ir Indiros Gandi kremacijos vieta. Iš visos šalies čia susirenka žmonės pagerbti didžiųjų Indijos sūnų ir dukters, pašventusių visą savo gyvenimą kovai už nepriklausomybę.

Toliau tęsite ekskursiją po Naująjį Delį, kuriame juntama stipri britų kultūros įtaka. Pasidalijimas tarp Senojo ir Naujojo Delio – tai pasidalijimas tarp britų ir Mughalų epochos tradicijų. Naujajame Delyje plačios gatvės jungia tris parkais atskirtus rajonus - prekybinį, gyvenamąjį ir vyriausybinį. Tai šiuolaikiškas miestas, kuriame gausu bankų, restoranų, prabangių viešbučių, prekybos centrų, ambasadų.

Vyksite link Delio simboliu laikomo islamiškosios architektūros šedevro *Kutabo minareto (Qutab Minar), aukščiausio bokšto iš akmens Indijoje, kurį 1199 m. kaip Pergalės bokštą pastatė pirmasis musulmoniškas Delio valdovas Kutab ud Din Aibakas mieste įsitvirtinusiam islamui atminti. Pasigėrėję Kutabo minareto ornamentais ir raižiniais, tęsite ekskursiją po kompleksą, kuriame stovi Geležinė kolona, neįveikta nei rūdžių, nei laiko. Anot legendos, jeigu sunersite rankas už savęs ir apkabinsite koloną, jūsų noras išsipildys...

Važiuodami per Naująjį Delį, apžiūrėsite ambasadų rajoną ir Britų imperijos palikimą – Radžpat (Raipath) - Karališkąjį kelią. Tai vienas iš Naujojo Delio pasididžiavimų. Šiuo keliu kasmet sausio 26d. žygiuoja Respublikos Dienos paradas, o reginiu pasigrožėti susirenka daugybė žiūrovų. Viename kelio gale yra Indijos vartai - 42 m aukščio „Triumfo arka“, pastatyta Indijos karių, žuvusių Pirmajame Pasauliniame kare, atminimui. Arka dar vadinama „visos Indijos karių memorialu“. Kitame – Raštrapati Bavan (Rashtrapati Bhavan) – dabartinė prezidento rezidencija. 1929m. baigti statyti rūmai, puošti didžiuliais variniais kupolais – Mughalų ir vakarietiškos architektūros sintezė. Vakare turėsite unikalią galimybę susipažinti su vietine virtuve – vakarienė ir nakvynė viešbutyje.

diena. Skrydis: Delis – Lehas. Leho karalių rūmai – Šanti stupa

Pusryčiai. Ryte iš Delio skrisite į Ladako regiono sostinę Lehą. Leho oro uoste Jūsų grupę, lydimą kelionės vadovo iš Lietuvos, pasitiks mūsų partnerių atstovai ir perveš į viešbutį įsikurti.

„Juley!“ – su Jumis sveikinasi Ladakas. Jūs jau – 3500 metrų aukštyje, ant vėjų skrodžiamo, skaisčios saulės gelsvinamo, gausybės dievybių prižiūrimo Pasaulio stogo. Jei šioje Žemėje ir yra į šią panašių vietų, tai nebent Tibeto autonominiame rajone ir Butano karalystėje. Netrukus patys pajusite, kodėl Ladakas, archainės budizmo kultūros „stogas“, dar vadinamas Mažuoju Tibetu. Tik jame dėl kitokių istorijos vingių esti didesnė skirtingų tautų ir jų papročių koncentracija. Prieš pradedant ją pažinti, svarbu bus nusiteikti, jog ore deguonies koncentracija, priešingai, – žymiai mažesnė. Jau prieš kelionę Jus informavome, kad lygumų žmogui aukštumose aklimatizuotis reikia laiko, kai kada – ir kantrybės. Priminsime, kad neitumėte sparčiais žingsniais ir nedarytumėte staigių judesių, net jei savijauta puiki. Turėsite unikalią progą į rytietišką kalnų miesto atmosferą įsilieti neskubėdami. Akimis sekdami svaiginančias – ir tiesiogine, ir metaforine prasme – Himalajų viršūnes bei plačias kalnų dykras, kirsdami ar aplenkdami siauras prekybos ir restoranų alėjas, musulmonų mečetę ir budistų vienuolynus, tradicinio ladakietiško stiliaus molinius namus medinėmis langinėmis ir tarp jų bruzdančius ryškiaspalviais apdarais pasipuošusius vietinius bei jų charakteringas šypsenas, Jūs galėsite visiškai įsijausti į tuos laikus, kai čia atokvėpiui ar prekybai ir gėrybių mainams stabtelėdavo Azijos piligrimai bei prekeiviai, sudėtingomis kalnų perėjomis, akmenuotais keliais ir laukiniais slėniais ant jakų ir arklių gabendavę druską, kruopas, kašmirą, šilką, arbatą... Pradėję aklimatizaciją, šiandien neskubėdami aplankysite keletą objektų.

Ladakas turi, regis, magiškos galios panaikinti tikslaus laiko ribas. Kad prisijaukintumėte senųjų amžių dvasią, pirma aplankysite išskirtinės galybės Leho rūmus. Jie buvo pastatyti XVII amžiuje, valdant karaliui Sengge Namgyalui, panašiu metu, kai Tibeto Dievų mieste – Lhasoje iškilo Dalai Lamų žiemos rezidencija Potala. Šie abu rūmai kaip tvirtovės išdidžiai stūkso ant aukščiausiai planetoje įsikūrusių sostinių kalvų. Ant kietos, šiurkščios Ladako karalystės žemės miesto centro užnuguray milžiniški karaliaus rūmai išaugo tarsi tiesiai iš rusvų uolų. Ar ir Jums atrodo, jog begaliniam aukštumų peizažui jie suteikė dar didesnį stulbinančios stiprybės ir nenugalimumo įspūdį? Kai kurie senosios architektūros tyrinėtojai įsitikinę, jog šis devyniaaukštis pastatas vienu metu buvo aukščiausias planetoje. Valdovo šeima jame gyveno iki XIX amžiaus vidurio. Šią rezidenciją ji turėjo apleisti ir išsikraustė į Stoko rūmus, kai Lehą užėmė Kašmiro Dogra dinastijos karinės pajėgos. Laiptais pakilus į plačią rūmų terasą, Jus užplūs svaiginantis jausmas, jog stovite ne šiaip ant namo stogo, bet pačioje unikalios Himalajų kultūros viršūnėje. Esant skaidriam orui, Jūsų žvilgsnis aprėps visą miestą, saugomą plikų kalnų sienų, semsite ir amžinai jaudinančius Leho apylinkių vaizdus: horizonte išryškėja balti dantytų kalnų siluetai, kurių iškiliausias – daugiau nei 6000 metrų aukščio Stok Kangris.

Šios dienos Jūsų turo grožybė – tai ir Šanti stupa, XX amžiaus gale pastatyta ant į Leho rūmų pusę atsisukusios, 3609 metrų aukščio Čanspos kalvos. Nors šio religinio statinio istorija – dar visai neilga, tačiau ji buvo įkvėpta didžių šių laikų asmenybių. Stupos statybas taikos misijos tikslais inicijavo japonų budistų bikšu Gyomo Nakamura ir garsusis Ladako lama, rimpočė Kushokas Bakula. Šią šventovę aplankė ir palaimino Tibeto dvasinis ir politinis lyderis, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV. Naktį apšviesta Taikos stupa auksu žiba tarsi šventas visos šalies simbolis. Kad ir kuriuo paros metu užkilsite prie jos, Jums atsiskleis nepamirštama tarp žemės ir dangaus plytinčio miesto panorama. Beje, jei į ją norite dirstelėti jau prieš išvyką ir pasmalsauti, koks tas kalnuotasis Lehas, arba po kelionės atkurti jo gyvus vaizdus, rekomenduojame pasižiūrėti 2007 metais kurtą indų režisieriaus Shivajee Chandrabhushano filmą „Šaltis“ („Frozen“).

Jei dar turėsite jėgų ir laiko, vakarą Jums vis geriau pažįstamoje Ladako sostinėje praleiskite savaip. Galbūt temstant norėsite panardyti tarp senųjų miesto prekybos gatvelių, gal užeisite į kokį nors pasaulio klajūnų pamėgtą barą ar terasinę kavinę su vaizdu į kalnus. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje.

diena. Lehas: Hemiso vienuolynas. Hemiso festivalis (PASTABA: festivalyje dalyvaujama tik vykstant į kelionę pažymėtomis dienomis)

Pusryčiai viešbutyje. Tikimės, kad Jūs jau pradedate prisitaikyti prie aukštikalnių klimato ir Jums neįprastos, sakralių įvykių ir mistinių ritualų pervertos aplinkos. Jei didesni fiziniai krūviai Jums vis dar sunkiai pakeliami, nėra ko nerimauti – šiandien Jums nebus būtina daug vaikščioti. Pažadame, kad tai, ką išvysite ir išgirsite, Jus visiškai atitrauks nuo žemiškų rūpesčių ir apstulbins ar sukrės iki sielos gelmių ir visam gyvenimui pasiliks Jūsų atminty kaip sapniška patirtis. Pasirenkite priimti dar stambesnius, dar ryškesnius ir tirštesnius vaizdus, dar stipresnius garsus nei tuos, kurių prisisėmėte per ankstesnes keliones po Aziją.

Vyksite į Hemiso vienuolyną, stūksantį maždaug 50 kilometrų už sostinės Leho. Kol pro Jūsų akis už lango slenka tarsi į begalybę vedančių arba tarp kalnų išnykstančių smėlėtų takų ir tolumoje išryškėjančių serpantinų, dramatiškai susiraukšlėjusių ir išraižytų uolų, vienatve alsuojančių dykynių ir šen ten išsimėčiusių kaimų „filmas“, pasiklausykite gido pasakojimo arba patys klauskite jo visko, ką norite sužinoti apie vietovę, kurioje lankysitės. Prieš kelionę ir mes Jums suteiksime šiek tiek informacijos.

Iki šiol didžiausias Ladake Hemiso vienuolynas, kaip ir daug kitų svarbių, vis dar gyvuojančių gompų, – Namgyalų valdovų dinastijos nuopelnas. Jį karaliaus Singge Namgyalo sutikimu XVII amžiuje įkūrė Drukpa ordino guru Stagsangas Raspa Nawangas Gyatso. Hemisas iškilo vakarinio Indo upės kranto pusėje, vaizdingame, žalumos apdovanotame, bet nuošaliame, anuomet sunkiai pasiekiamame kalnų tarpeklyje, kad joks minios šurmulys netrukdytų Raudonkepuriams studijuoti budizmo ir siekti ypatingų fizinių bei mentalinių galių ir išskirtinės valios reikalaujančių dvasinių aukštumų.

Įspūdingų gabaritų gompoje, kur išlikę daugybė senovinių reliktų, dabar gyvena apie 300 vienuolių. Per dvi dienas trunkantį Hemiso festivalį (PASTABA: festivalyje dalyvaujama tik vykstant į kelionę pažymėtomis dienomis) vienuolyno kiemas, plotu prilygstantis miestelio aikštei, ir visos jo pakampės užsipildo šimtais vietinių ir net aplinkinių šalių maldininkų bei keliautojų, dokumentikos kūrėjų iš viso pasaulio. Šventė vyksta kasmet, bet jos datos keičiasi atsižvelgiant į tibetiečių Mėnulio kalendorių.

Tuo metu vienuolynas sodriai, skambiai, trankiai, bet ne chaotiškai, o ceremoniškai minės Tibeto budizmo įkūrėju laikomo, VIII amžiuje gyvenusio Padmasambavos, pagarbiai vadinamo Guru Rimpoče, gimtadienį. Ilgainiui jo gyvenimas apsiklojo mitais. Galite išgirsti pasakojimą, kad būsimasis bodhisatva į šį pasaulį atėjo jau būdamas aštuonerių metų, o gimė jis ežere, plaukiojančiame lotose... Manoma, kad Padmasambavos gimtinė – tuometė Indijos Udijanos karalystė. Pirmasis Tibeto valdovas Trisongas Decenas jau suaugusį išmintingąjį mokytoją pakvietė į savo šalį, kad joje įsitvirtintų tantriniai mokymai. Guru Rimpočės dėka „Sniegynų krašte“ ir kaimyninėse šalyse suklestėjo Vadžrajanos tradicija. Po mirties Padmasambava, kaip įprasta įtakingiausioms Tibeto budizmo asmenybėms, buvo sudievintas ir tapo vienu iš kulto objektų. Vietinio gido pagalba išsiaiškinę, kaip jis vaizduojamas, pastebėsite, kad daugybėje vienuolynų Ladake bei už jo ribų kabo thankos su Guru Rimpočės atvaizdu ir įkurdintos jo statulos, prieš kurias žmonės pagarbiai nusilenkinėja, atlikinėja aukojimo ritualus. Hemiso festivalis, keičiantis amžiams, taip pat apaugo stebukliniais pasakojimais. Juos ypač sunku griežtai atskirti nuo realių faktų, turint omeny, kad Tibeto budizmo tikrovė iš tiesų pilna šiuolaikiniam vakarietiškam protui sunkiai suvokiamų reiškinių ir tikėjimų... Jei tuo dar neteko įsitikinti, vis tiek netrukus tai pajusite.

Taigi, ladakiečiai tiki, kad tantrinio budizmo skleidėjas Padmasambava, pasitelkęs ypatingas žinias ir magines galias, išlaisvino jų kraštą nuo piktų demonų. Šiam įvykiui atkurti netgi skirtas pagrindinis festivalio šokis, kurį atlieka plačius, skirtingais raštais išmargintus kostiumus dėvintys kaukėti lamos. Gėrio ir pykčio jėgų kovą per išraiškingus judesius ir gestus imituoja fantasmagoriniai veikėjai – dievybės, gyvuliai, giltines primenančios ir įvairios niršiosios būtybės. Jei neproporcingai didelės kaukės išsprogusiomis akimis ar bjauriomis grimasomis Jus stingdys, jei Jūsų oda bėgs šiurpas, jei įsibaiminsite kaip vaikai, žiūrintys įtaigią pasaką, nenustebkite: pagal senąją tradiciją, kilusią iš šamaninių praktikų, kurių pėdsakų likę senosiose religijose, net kai kurie gerieji ir išmintingieji personažai turi atrodyti kraupiai, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Stebėdami jų kerinčius pasirodymus, sužinosite, kad, kaip kiekvienas teatrališkas veiksmas, taip ir kiekviena kaukė archainėse Azijos kultūrose turi savo reikšmę ir tikslą.

Žmonės sarkastiškai juokauja, kad nuo Hemiso festivalio keliamo triukšmo sujuda net iki tol tyliai rymojusi gamta. Kaukėtų būtybių šokius lydi grėsmingi, irgi dvasinius kenkėjus turintys atbaidyti garsai, sklindantys iš pačių įvairiausių pučiamųjų ir perkusinių instrumentų. Vienuoliai pasitelkia cimbolus, damaru ir kitokius būgnus, varpelius, o bene rūsčiausiai užbaubia dungčenai – tibetietiški ragai. Jei pajusite, kad šie transcendentiniai įvaizdžiai, ceremoniniai šokiai ir sakrali muzika keičia erdvės ir laiko pojūtį ar net būseną, gali būti, kad patekote į lengvą transą. Bet kokiu atveju Jūs visa savo esybe kaip niekad anksčiau patirsite, kaip susilieja metafizinė, anapusinė ir žemiškoji sferos. Grįžtate į Lehą. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje.

diena. Lehas – Tiksės vienuolynas – Šei kaimas – Stoko rūmai – Spituko vienuolynas – Lehas

Pusryčiai. Po ekspresyvaus festivalio vietinė kultūra Jums tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Jūs nežemiškai temperamentingame Tibeto budizmo mene ir ikonografijoje atskiriate vis daugiau personažų ir ženklų. Jūs pažįstate vis daugiau didžių istorinių asmenybių, sukūrusių ir pakreipusių sudėtingą Vadžrajanos kelią, kuris prasidėjo Udijanoje, įsitvirtino Tibete ir amžiams keičiantis pasklido po didžiąją Himalajų bei Centrinės Azijos regiono dalį. Šiandien aplankysite dar tris pritrenkiančios didybės vienuolynus.

Kelsitės anksti, kad galėtumėte stebėti rytinę vienuolių ceremoniją didžiausiame centrinio Ladako Tiksės (Thiksey) gompoje. Jame šiuo metu gyvena apie 80 vienuolių. Už Leho rytų link važiuosite 18 kilometrų. Jau iš tolo šviesėjantį ryto horizontą prieš Jūsų akis užpildys gausiai kalvą apaugę balti, geltoni ir bordiniai pastatai, šventyklos, stupos. Šis taurus reginys, atitolęs nuo skaitmeninės egzistencijos, padės nusikelti į XV amžiaus pradžią, kai Tibete gyvenęs Gelug sektos įkūrėjas Je Tsonkhapa skleidė savo mokymą ir kituose kraštuose. Sklinda pasakojimas, esą Geltonkepurių vadas vienam savo mokinių – Jangsemui Sherabui Zangpo įdavė nedidelę Amitabos statulėlę. Jos viduje buvo kaulų miltelių ir lašelis paties Tsonkhapos kraujo. Ir Je Rimpočė mokinį pasiuntė pas Ladako karalių... Jį Tibeto budizmo skleidėjas rado Nubros slėnyje. Valdovas atvykėlio dovaną priėmė maloniai, ir jau netrukus Zangpo Stagmo kaime buvo įkurta Geltonoji šventykla. Tsonkhapa išpranašavo, kad vienuolystė po Gelug stogu Ladake suklestės dešiniajame Indo upės krante. Būtent ten Sherabo Zangpo mokinys Paldenas Zangpo nusprendė pastatyti didesnį vienuolyną. Taip kaip tik dešiniajame Indo krante išdygo Spituko ir Likiro vienuolynai. Maža to, keisti ženklai per tantrinius ritualus, kurių metu buvo naudojamos sviesto figūrėlės tormos, Sherabui Zangpo ir Paldenui Zangpo pakuždėjo Tiksėje, keli kilometrai nuo Stagmo, pastatyti dar vieną gompą... Taip prasidėjo reikšmingų įvykių lydima Tiksės vienuolyno istorija. Jis tapo toks stambus ir įtakingas, kad, paskatintas Hanlės vienuolyno lamos Ladako karalius vieną iš savo trijų sūnų išleido į vienuolius Spituko vienuolyne, kitą, vardu Jigsmetas Namgyalas, – Tiksės gompoje. Jau moderniaisiais laikais, 8-ajame dešimtmetyje, Tiksę aplankė Dalai Lama XIV. Jo Šventenybės vizitui atminti vienoje vienuolyno salių buvo per du aukštus įkurdinta net ketverius metus vietinių menininkų iš aukso, vario ir molio kurta nuostabi 15 metrų aukščio Budos Maitrėjos statula. Nuo kitų, garbinamų Azijoje, šioji skiriasi tuo, kad čia Būsimasis Buda sėdi lotose, o ne stovi arba, kaip, pavyzdžiui, Kinijoje įprasta vaizduoti, įsitaisęs paaukštintame soste. Tačiau tai – tik viena iš daugybės kerinčių šventų Tiksės grožybių, kurias išvysite po rytinių pamaldų. Ši ankstyviausia ceremonija prasideda 5:30 ir trunka pusvalandį. Galbūt Jūs giliai atsipalaiduosite ir mintimis nugrimsite į tas mįslingas dievybių dimensijas, kurias regėjote vienuolyno sienose ar thankose. O gal grėsmingi vienuolių maurojimai, tarsi patys jidamai giedotų mantras, leis Jums visu savo protu ir kūnu bent momentiškai pajusti budistinės meditacijos prasmę. O ją apmąstyti galėsite atpažinę Tiksės vienuolyną 2011 metais kurtame Rono Frickės eksperimentiniame meniniame filme „Samsara“, kuris panardina į jaudinančias Žemės erdves bei potyrius.

Po rytinės vienuolių ceremonijos grįšite į viešbutį papusryčiauti. Pailsėję toliau narpliosite painų Tibeto budizmo, kartu – Ladako istorijos tinklą. Važiuosite į buvusią krašto sostinę Šei. Čia stebuklinis kalnų ir slėnio peizažas glaudžia XVII amžiuje statytos karaliaus vasaros rezidencijos griuvėsius ir likusius pastatus. Apie 1655 metus čia iškilo ir vienuolynas, kuris veikia lig šiol. Jį pastatė karalius Deldonas Namgyalas savo tėvo Singay Namgyalo atminimo garbei. 12 metrų aukščio varinė Budos Šakjamunio statula gompoje stūkso prasiskverbusi net per tris aukštus. Maloniai pribloškia ne tik jos aukštis ir apimtys. Pastebėsite, kokios išraiškingos didžiojo mokytojo, iki nušvitimo turėjusio Sidhartos Gautamos vardą, akys. Paklausikite gido, kodėl Budos Šakjamunio ausys visada piešiamos ar išskaptuojamos taip tarsi būtų nulietos. Įsižiūrėkite į jo šypseną – santūrią ir ramią. Vienuolyno sienos – dar vienas begalinis estetikos ir informacijos šaltinis: pamatysite, kad čia Buda vaizduojamas su skirtingomis mudromis. Kiekvienas rankos gestas atskleidžia kokią nors su juo susijusią istoriją ir turi tam tikrą sakralią reikšmę. Jūs patys nepastebėsite, kaip švelniai sviestinių lempučių apšviestoje patalpoje, kurioje į Jus žvelgia nemarūs budistiniai personažai, ir vėl panirsite į sunkiai žodžiais apsakomą sapno, o gal meditacinę būseną. Jus veikia tyras iki apsvaigimo kalnų oras, romi Himalajų viršūnių didybė ir nenugalimumas, kaip niekad arti plevenančių dievybių, o gal demonų ir Budos jausmas.

Pakeliui atgal į Lehą stabtelėsite prie 1820 metais iškilusių Stoko rūmų, apie kuriuos pasakojimų jau turbūt prisisėmėte per pirmąsias kelionės dienas. Tačiau jokie žodžiai negali perteikti to įkvepiančio kalnų kraštovaizdžio grožio, koks pasitinka prie šios buvusios Namgyalų dinastijos buveinės.

Šiandien palikite pažinimo jėgų dar vienam Jūsų dėmesio vertam objektui. Esate pasirengę aplankyti Spituko vienuolyną. Kylate į kalvą. XI amžiuje šis gompa iškilo, kad puoselėtų seniausios Tibeto budizmo mokyklos – Nyingma tradicijas. Dėl vyšninės spalvos galvos dangalų jos vienuoliai dar vadinami Raudonkepuriais. Pasakojama, kad gompai Spituc pavadinimą, reiškiantį „pavyzdinis“, gompai suteikė garsusis vertėjas Rinchenas Zangpo. Taip jis išreiškė viltį, kad čia telksis pavyzdinė religinė bendruomenė. XV amžiuje Spituko vienuolyno valdžią paveržė Geltonkepuriai – griežtesnės, asketiškesnės Gelug krypties, iš kurios ir kilo atgimėlių Dalai Lamų institucija, vienuoliai. Dėl griežtesnio, asketiškesnio gyvenimo būdo (pavyzdžiui, priešingai nei Raudonkepuriai, šie negali sukurti šeimos), jie praminti „dorybingaisiais“. O Geltonkepuriais Gelug atstovai vadinami todėl, kad jų skiriamasis išorinis bruožas – skiauterėtos geltonos kepurės. Šiuo metu Spituke gyvena apie šimtas Dharmai atsidavusių vyrų. Bene pagrindinė vienuolyno vertybė – milžiniška bronzinė dievybės Kali statula, kuri atidengiama per Spitok festivalį. Kelionės metu sužinosite, jog kiekvienas didesnis Ladako gompa turi savo sakraliąją šventę.

Pilni įspūdžių grįžtate į Lehą. Turite gerai pailsėti, kad būtumėte pasirengę epinei kelionei. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje.

diena. Lehas – Pangongo ežeras – Taktoko vienuolynas (esant galimybei) – Lehas

Pusryčiai. Pagrindinis šios dienos tikslas – pasiekti daugiau nei tik vaizingą, daugiau nei tik akis sočiai pamaitinantį, veikiau širdį užvaldantį, sielą dangiškais jausmais pripildantį, ilgaamžius prisiminimus kiekvienam dovanojantį druskingąjį Himalajų ežerą – Pangongą. Mes netuščiažodžiausime ir nevartosime nuvalkioto posakio, jog kelionė į jį – tai kelionė į save. Bet pažadame, jog kelionė prie Pangongo bus tokia turtinga, tokia ekstremaliai įdomi kaip tiesioginė akistata su šiuo laukinio grožio aukštumas įkūnijančiu vandens milžinu. Jūs apie šešias valandas ar ilgiau, priklausomai nuo oro ir keliavimo sąlygų, praleisite iššūkių ir naujų pojūčių pažersiančiame kelyje. Pažymėsime, jog Himalajuose, kaip ir Tibeto plokščiakalnyje ar bet kurioje kitoje planetos vietoje, kurią nusmaigsčiusios aršios viršūnės, atstumai smarkiai išsitęsia. Reikia susitaikyti, kad važiuoti serpantinais tenka lėčiau ir ilgiau nei tiesia ir plačia automagistrale. Aukštikalnėse praretėjus orui, savijauta gali pasikeisti. Tačiau Jūsų ištvermė ir didelis kaip tie pro autobuso langą regimi kalnai žingeidumas laikinus nepatogumus nusvers.

Dabar, važiuodami asfaltuotu, bet vingiuotu keliu, Jūs neišvengiamai virstate mažomis nuolat kintančio Himalajų paveikslo dalelėmis. Tai Jūsų pašonėje išnyra stambi uolėta siena, kuri užstoja beribę slėnio panoramą ir ją nutvieskiančią saulę, tai Jūs atsiduriate plačioje ertmėje tarp žemės ir dangaus, kur nuogos, nebent šen ten prisidengusios supiltomis stupomis ar čortenais, laukymės sueina su debesimis, o šie savo ruožtu tolumoje apgaulingai mainosi su balsvomis kalnų kupromis. Tai Jūs kartu su demoniškai smarkiu vėju įšvilpiate į kelią, kuris skiria akmenų ir riedulių dykvietę, kur ne kur padengtą sniego pūkų, tai Jūs pakylate į aukštumą, nuo kurios atsiveria tarsi šilku nuklotos, pastelinės kalvų bangos, persiritančios į žalius slėnius. Jei atrodo, kad keliaujate ne Žemės paviršiumi, tai Jūsų maršrutas apima net kelias skirtingas planetas – Mėnulį, Marsą ar lig tol neatrasto visatos kūno reljefą... Niekas negali nuspėti ypač aikštingo aukštikalnių klimato nuotaikų, tik iš anksto perspėjame, kad priešaky gali keistis ne tik vaizdai, bet ir metų laikai – nuo šiltais spinduliais besišypsančios vasaros iki ūkanoto rudens ir net pūga grasinančios žiemos.

Taip abipus kelio tarpusavy rugtyniaujant peizažams ir orams, pakilsite iki beveik 5223 metrų aukščio virš jūros lygio (aukštį užfiksavo GRŪDOS keliautojų grupė) ir kirsite Čangla perėją, kuri Jus pasitiks su simboline stupa ir maldos vėliavomis. Tai viena aukščiausių pasaulio perėjų, kurias galima įveikti transporto priemonėmis. Ją priartėję, Jūs galėsite sau leisti jaustis pasiekę įspūdingiausią visų savo kelionių viršūnę. Tiesa, atvykėliams iš lygumų patariama joje neužsibūti ilgiau nei 20 minučių. Tad netrukus pradėsite leistis žemyn.

Jau už kelių kilometrų Jūs pravažiuosite Tsoltako ežerą, kurio žalios apylinkės vasarą virsta jakų ganyklomis. Jei pirmą kartą lankotės krašte, kuriame klajokliai augina šiuos stambius raguočius, paprašykite gido, kad daugiau papasakotų apie juos ir vietinių kerdžių gyvenimo būdą. Sužinosite, kad jakai kalnų gyventojams yra nepamainomi pagalbininkai sudėtingose situacijose, yra patikimi ir stiprūs daiktų gabentojai. Jie gali užkopti į tokias pavojingas vietas ir pereiti tokias kliūtis, kurias ne visad pajėgūs įveikti net visureigiai. Jakai Tibeto, Ladako, Mongolijos klajokliams – ir vienas svarbiausių maisto šaltinių: rytiečiai iš patelės pieno gamina gausiai vartojamą riebų sviestą ir jogurtą, valgo jako mėsą, o iš jo kailio ir odos siuvasi ilgaamžius drabužius, rankines, užklotus, audžia kilimus, gamina ritualinius rakandus, kurie kaip mantros perduodami iš kartos į kartą. Gal jau anksčiau pastebėjote, kad jakų kaimenės būna didelės, šie gyvuliai – labai savarankiški, ganosi palaidi ir, ieškodami laisvų plotų žolei rupšnoti, gali nuo šeimininko namų nutolti ne vieną kilometrą...

Pasivaikščiojimui pasiimkite šiltesnių drabužių, nepamirškite saulės akinių. Net ir tvieskiant saulei, daugiau nei 4000 metrų aukštyje gali gnybti šaltis. Tinkamai apsirengus, lieka tik rinkti kosminį Pangongo žavesį. Kad ir kur atsigręšite, atsimušite į aukštikalnių gamtos fantazijų vitriną. Ežeras keičia spalvą, priklausomai nuo saulės spindulių kryčio, dienos ir metų laiko, vietos. Kai kur melsvas vanduo raibuliuoja sidabru, kartais jis virsta permatomu „stiklu“, vietomis sužiba smaragdu ar turkiu, kai kada išryškėja tamsiai mėlyna spalva, kai kada sužvilga elektros tonas, žiemą, vandeniui pasidengus ledu, viešpatauja sniego baltuma... o ežerą juosiantys kalnai nuo saulės įgyja gintaro atspalvį. Jei Žemė – išsipusčiusi deivė, tai Pangongas – jos karališkasis papuošalas chameleonas, suvertas iš skirtingų brangakmenių ir vertingų mineralų, o šio ežero smėlėti krantai – tai kaip kašmiro skara su juostiniais ornamentais. Leiskite ir savo vaizduotei skleistis ir mintims skristi!

Žinoma, nepamirškite Pangongo įamžinti. Nereikės jokių instagramo filtrų ar redagavimo programų, nes natūralios spalvos – ir taip teatrališkos. Jau netrukus galėsite su pasauliu dalintis šios kelionės vaizdais, tačiau juose neperteiksite visų emocijų. Kiekvieno būsena, jausmas, atsidūrus ant Pangongo pakrantės, – vis kitoks, nepakartojamas. Jus gali ten žaibiškai persmelkti noras likimui, gimdytojams, gal Dievui ar dievybėms padėkoti už tai, kad turite galimybę išgyventi tokį tyrą, pakylėjantį grožį. O gali būti, kad ne iš karto, jau grįžę namo, įvertinsite nepamirštamas akimirkas, patirtas prie garsiojo Ladako ežero. Tiesa, dėl palyginti sudėtingo kelio ir šaltuoju metų laiku ribotų galimybių ten patekti Pangongas dar nėra pertekęs turistų, nors vis sulaukia „National Geography“, garsių kelionių fotografų, ir jau kartą jo apylinkėse nufilmuota keletas scenų Bolivudo komedijai „Trys idiotai“ („3 idiots“). Vietomis aplink platųjį kalnų ežerą sutiksite daugiau jakų nei žmonių. Tai dar viena jo nepaprasto žavesio paslapčių. Daugiau jų išsiaiškinsite vietoje. Mes tik pridursime keletą faktų. Pangongo ežeras ištįsęs 144 kilometrus. Juo su Indija dalijasi Tibetas – šiam kaimyniniam Ladako regionui atitenka daugiau nei pusė ežero. Jame žuvys negyvena, nors keletas rūšių pietrytinėje srovėje esą aptikta. Virš šio sūriojo Himalajų vandens telkinio skraido daugybė paukščių, tarp jų kirai, taip pat retų rūšių antys, juodakaklės gervės. Aplink ežerą randama ypač vertingų, tibetiečių ir kinų medicinoje naudojamų augalų. Vasara, kai keliausite po Ladaką, – kaip tik pats geriausias metas aplankyti Pangongą.

Vėliau susiruošite kelionei atgal į Lehą. Jau žinote, kad vingiuotame aukštikalnių kelyje tyko netikėtumai. Jei jaučiate malonų nuovargį ir didelį įspūdžių svorį, pasnauskite. Jei Jums potyrių vis negana, stebėkite už lango liekančią Himalajų tikrovę. Jeigu ilgokame kelyje nebus trukdžių, esant galimybei, užsuksite į Taktoko vienuolyną. Takthok išvertus reiškia „uolos stogą“. Vos priėję senąjį Taktoko pastatą raudona siena, pastebėsite, kad jis iš iki tol lankytų vienuolynų išsiskiria ne tik ypač ryškiu, kontrastingu fasadu, bet ir kukliu plotu, šiek tiek kitokiu patalpų išdėstymu ar net atmosfera jose. Mat šis XVI amžių menantis vienuolynas, kuriame pastaruoju metu gyvena apie 50 vienuolių, buvo išskaptuotas uoloje, be to, ypatingoje vietoje – netoli urvo, kuriame, kaip tikima, VIII amžiuje meditavo pats Guru Rimpočė. Vaikštinėdami po šio jaukaus gompos teritoriją, žemiau aptiksite ir naują, 1980 metais paties Dalai Lamos XIV pašventintą pastatą. Jūs jau pastebėjote, kad vienuolynų sienose nusėda svarbios budizmo kelio istorijos ir veikėjai. Šio gompos viena siena dedikuota Padmasambavai, kita – Budai Šakjamuniui. Vis dėlto čia, kaip ir daugelyje vienuolynų, greta jau matytų ir pažintų dievybių ar bodisatvų veidų, Jūs visada galite aptikti ir iki tol neregėtų, iki šiurpų stebinančių būtybių, kurios jungia šiapusinę ir anapusinę, fizinę ir dvasinę, materialiąją ir metafizinę realybes.

Vakare grįšite į Lehą. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje.

diena. Lehas – Phjango vienuolynas – Magnetinė kalva – Zanskaro ir Indus upių santaka – Basgo fortas – Likiras – Alčis

Pusryčiai. Atminkite – viešite dievybių krašte, kurio gompos – tai dar gyvas, archainėmis tradicijomis alsuojantis nykstančios Tibeto budizmo kultūros palikimas. Pasiėmę pietų davinį, vyksite į dar vieną stambų Ladako vienuolyną – Alčį, stūksantį apie 70 kilometrų nuo sostinės Leho. Kelias link jo tikrai neprailgs ir bus pilnas staigmenų. Net jei po pastarųjų dienų kelionių Jums atrodo, kad jau išvydote viską, ką gražiausio ir mistiškiausio turi laukinė Ladako gamta, šiandien ir vėl Jus pažadins, ir vėl paskatins sustingti ar suvirpėti kiti Himalajų stebuklai. Būtent – stebuklai. Pirmąjį priartėsite netrukus. Bet prieš jį sustosite Phjango (Phiyang) vienuolyne, įsikūrusiame Phjango kaime, apie 20 kilometrų į vakarus nuo Leho. Gompos pastatai aplipę visą kalvą, todėl iš tolo jis atrodo kaip atskiras miestelis. Šis XVI amžiuje įkurtas vienuolynas priklauso žodiniais ir tiesioginiais mokymų perdavimais grįstos Kagyu linijos atšakai – Drikung Kagyu. Jos atstovai yra ištobulinę meditacinę techniką phowa, kurią apibendrintai galima apibūdinti kaip sąmoningo mirimo praktiką. Ją Jums minime kaip pavyzdį, kad geriau suprastumėte, kokie sudėtingi ir įvairūs yra Vadžrajanos (Deimantinės Važiuoklės) mokymai. Grožėkitės Jus supančiu nežemiško žavesio gompos menu ir įjėgintais religiniais atributais. Jei esate viešėję kituose budistiniuose kraštuose, jau žinote, kad kiekviena vienuolyno interjero detalė ir daiktas turi šimtmečiais nekintančią simbolinę prasmę ir praktinę paskirtį, todėl verta atidaus žvilgsnio ir išmanymo. O Tibeto budizmo vienuolynai – bene pilniausi pačių mistiškiausių, mįslingiausių ir įmantriausių formų... Phjange veikia ir muziejus, kuriame saugomos ypač vertingos dievybių statulos, kai kurioms jų – jau 700 metų, taip pat vienetinės thankos, seni karingumu garsėjusių mongolų, kinų, tibetiečių ginklai. Taigi, turite galimybę vis labiau įsijausti į Tibeto budizmo kraštų kultūrą. Galbūt jau stebėjote, kaip vienuolyne lamos gieda tokiais žemais balsais, kad, atrodo, vibruoja sienos, ar kaip skaito šventus tekstus – sūtras. Turbūt jau ir matėte maldininkus, kurie susikaupę aplink vienuolyną eina šventą ratą – korą, sau po nosimi murmėdami mantras ir sukdami karoliukų vėrinį malą arba maldos malūnėlius. Vis smarkiau jaučiate, kad čia pasaulietinis ir religinis gyvenimas, kasdienė ir sakrali būtis glaudžiai šliejasi ir niekada neatsiskiria, kaip į statulą sustingusi tantrinė pora – jogas ir jį kojomis apsivijusi dakinė.

Dabar Jūs jau įsiliejote į debesis su žeme, kaip žmones su Buda, jungiantį, viršūnių išgaubtą ir nusmailintą Ladako peizažą. Tačiau tokioje vietoje, kurioje dabar atsidursite, greičiausiai dar nesatę buvę. O jei jau viešėjote, atkursite ir palyginsite pojūčius. Taigi, nutolstate 30 kilometrų nuo sostinės. Kylate į viršų. Bet Jūsų pačių akys Jus apgauna. Iš tikro Jūs leidžiatės žemyn. Tokią optinę iliuziją, kai leidžiantis žemyn, atrodo, kad judate į įkalnę, sukuria Magnetinė kalva. Pasistačius automobilį jos papėdėje, jis gali pradės nei iš šio, nei iš to važiuoti aukštyn. Kaip taip gali būti? Čia veikia antigravitacinės jėgos ar atvirkščiai – tikslūs fizikiniai dėsniai? Kiek optinei apgaulei įtakos turi plokštumos ir horizonto santykis? Gidas Jums atskleis ir smulkiau paaiškins šio keisto fenomeno versijas. Vietoje jas ir patikrinsite. O mes išduosime dar vieną, alternatyviąją, bet turbūt pačią pirmą gravitacinės kalvos paslaptį. Senoliai turi štai tokį paaiškinimą: neatmenamais laikais tokiose vietose, kurios dabar vadinamos paslaptingaisiais taškais ar gravitacinėmis kalvomis, driekėsi kelias į dangų, ir jo nenusipelnę žmonės veltui stengiasi kopti aukštyn – kad ir kiek jėgų jie įdėtų, kad ir kaip kabintųsi į tą kelią, vis tiek leidžiasi žemyn.

Kol su bendrakeleiviais diskutuosite apie ką oakvtik kalnų Jums iškrėstą išdaigą ar vis dėlto patirtą stebuklą, privažiuosite Nimu kaimo apylinkes, ir esminis, nuolat judantis, amžiną kaitą visatoje ir gamtoje rodantis Himalajų grožis Jus tiesiog palaimins. Sustosite aukštumoje, nuo kurios regėsite, kaip dangų liečiančios kalvos papėdėje susijungia dvi mitais ir legendomis srūvančios, Azijos gyventojams gyvybiškai svarbios upės – Zanskaras ir Indas, sudarydamos V raidę arba širdies formos puslankį, priklausomai nuo vietos, iš kurios stebėsite jų susitikimą, matymo kampo ir... Jūsų pačių vaizduotės. Skirtingi metų laikai, paros laikas ir oras šių upių susitikimą paverčia gyvu gamtos stichijų ir jų spalvų šedevru. Antai viena upė iš tolo gali žvilgėti žaliai, o kita prie jos nublanks ir tarsi susilygins su ją supančiomis rusvomis kalvomis. Abi upės gali atspindėti dangaus žydrynę. Saulė į upes įneša dieviško tviskesio, o sniegas kaip rūbą keičia jų krantus. Jūs kol kas galite tik spėlioti, kokiomis spalvomis upių santaka sužėrės Jums.

Toliau važiuosite ant kiekvieno posūkio ir iš abiejų pusių įkvepiačnių reginių dovanojančiais keliais, kol priartėsite Basgo gompą, vadinamą fortu. Šis kalvos viršūnę užslėgęs stambiagabaritis statinys neatrodo kaip tipiškas vienuolynas – jis labiau primena pasakų pilį ar dabartyje užstrigusį būtąjį laiką. Išvydę Basgo iš tolo, Jūs turėsite savo, galbūt kitokį, įsivaizdavimą ar palyginimą, tačiau bet kokiu atveju toji apgriuvusi didybė Jus priblokš. Vienuolyno ir jį supančių citadelės griuvėsių pradžia nukelia į XV ar XVI, o, anot kai kurių šaltinių, XVII amžių. Šventyklų viduje senovės jausmas dar labiau paūmėja – jis įsismelkęs į tamsius medinius skliautus, atsilupusias sienas ir nuo laiko nublukusius, tačiau kadaise ryškius buvusius piešinius, kurie vaizduoja Budos gyvenimo ištraukas. Viena iš šventyklų skirta Budai Maitrėjai – kaip jau žinote, penktajai Šakjamunio inkarnacijai, Budai, kuris dar ateis... Čia stovi puošni 14 metrų aukščio Maitrėjos statula. Jei jau buvote pritrūkę religinės mistikos ir naujų mįslių, Basgo – kaip tik tinkama vieta joms ieškoti ir atrasti.

Naujas sakralių įspūdžių pliūpsnis laukia Likiro – įtakingame, jau daug šimtmečių nepertraukiamai Geltonkepuriams priklausančiame vienuolyne, kurio įdomi, mįslinga kaip atmosfera paties gompos viduje istorija prasideda XI amžiuje karaliaus Lhacheno Gyalpo iniciatyva. Regis, vienuolynas pastatytas buvo nuošaly. Vis dėlto įėjo jis į svarbų prekybos maršrutą, kuris aprėpė ir ant Indo upės kranto išdygusį Tingmosgango gompą ir pilį, taip pat Hemisą ir per kalnus vingiavo iki pat Leho. Senovėje kalnuotuose, retai žmonių apgyvendintuose kraštuose, kur miestus ir kaimus skyrė milžiniški atstumai ir įvairios grėsmės sunkiame kelyje, piligrimams, pirkliams ir perėjūnams būdavo įprasta nakvynei stabtelėti ir pas vietos gyventojus, klajoklių jurtose, ir vienuolynuose. Didesnių gompų prieigose įsikurdavo turgūs, kuriuose keliaujantys ir aplinkinių kaimų prekeiviai išdėliodavo savo gėrybes. Tad suvenyrų ir maldininkų apeigoms reikalingų daiktų prekyba Tibeto budizmo vienuolynų papėdėje yra tradicijos nuo anų laikų tąsa.

Toliau gvildename Likiro istoriją. Pats pavadinimas Likir reiškia „Nagų apsuptas“. Naga – tai mitinė, gyvatės pavidalo būtybė. Likiro nagos siejamos su senąja Kadampa sekta, tad jai vienuolynas ir buvo pastatytas, ir tik po kelių amžių, Tibete gimus ir po Ladaką pasklidus Gelug tradicijai, jis atiteko „dorybingiesiems“. Šiuo metu vienuolyne gyvena apie 120 vienuolių, jame veikia mokykla, kurioje mokosi 30 asmenų. Šiandien Likiras Tibeto budistams ypač svarbus tuo, kad jis laikomas oficialia Ngari Rimpočės (Tenzino Choegyalo), Dalai Lamos XIV brolio, rezidavimo vieta. O jei informacijos per daug, apsidairykite ir kartu su įspūdingo dydžio, 23 metrų aukščio Buda, ant didžiulio sosto lauke įkurdintu 1999 metais, pažvelkite į vienuolyną supantį slėnį. Jam apsakyti reikėtų epitetų, žymiai stipresnių už „nuostabus“, „nepaprastas“ ar „gražus“. Gal g