| Su Rytu Šalna keliauju jau trečią dešimtmetį. Kartu išmaišėme ne tik Afriką, bet ir beveik visą pasaulį. Drąsiai galiu teigti, jog tai vienas labiausiai patyrusių ir plačiausios erudicijos kelionių vadovų Lietuvoje. Gal jis nuobodus moksliukas? Neatspėjote. Jo vaizdingi pasakojimai užburia, verčia mąstyti, intriguoja, atveria akis, provokuoja ir stebina. Rytas daugybe talentų ir išskirtiniais gabumais gausiai apdovanotas žmogus, kuris nė akimirkos nestovi vietoje – nuolat tobulėja, labai daug skaito, mokosi kalbų, rašo knygas... Tai žmogus – orkestras, su kuriuo nepaprastai įdomu pažinti pasaulį. Man, lituanistei, ypač malonu klausyti jo sklandžios, taisyklingos, raiškios ir turiningos kalbos. Kelionėje Rytas mato visus ir kiekvieną, nedvejodamas atskuba į pagalbą. Jis stengiasi suburti grupę kaip šeimą, kad visi jaustųsi komfortiškai ir patogiai. Tad nedvejokite ir junkitės prie mūsų būrelio, įsimylėjusio mamą Afriką!
Birutė Kalkienė – keliautoja, išskirtinių kelionių ekspertė
Gera keliauti. Gera keliauti kartu. |
Jei internete paieškos eilutėje įsivestumėte pavadinimą Alžyras, rastumėte lietuvių kalba tik enciklopedinės informacijos apie jį nuotrupų. Tačiau nuo šiol galite tapti vienais pirmųjų Lietuvos keliautojų, kurie iš šio milžiniško mozaikinio Šiaurės Afrikos liejinio kaip neįkainojamą, vienetinę dovaną parsiveš tūkstančius kilometrų ir tūkstančius metų aprėpiančio gyvo intelektinio, emocinio bei estetinio pažinimo pluoštą.
GRŪDA Jums atveria dramatiškos ir daugiatautės kaip visas Magribo regionas istorijos tiestą, puošnų ir šiltą kaip dangiškos Viduržemio jūros pakrantės, paslaptingą ir subtilų kaip Sacharos dykuma, aukštumingą ir esktremalų kaip Atlaso kalnai atradimų kelią į Alžyro sielą!
Jis prasidės sostinėje Alžyre, šiek tiek nusileis į buvusį Romos imperijos guolį Džemilą (Kuikulą) ir kvapą gniaužiantį „tiltų miestą“, išaugusį ant milžiniško tarpeklio uolų, – Konstantiną, iš ten drieksis šalies centro link, iki auksiniame pusdykumių Mzabo slėnyje berberų mozabitų įkurto pentakolio – Gardajos, pasuks į vakarus, į nuostabų oazės miestelį Taghitą, nuo kurio prasiskverbs iki fantastiškos smėlio sąnašų jūros – Vakarinio didžiojo ergo, vėl pakils į šalies šiaurę, į simpatišką ir grakštų pajūrio miestą Oraną, leis Jums atsikvėpti vaizdinguose paplūdimiuose ir kone stačiai leisis į pietryčius, į paslaptingas tuaregų žemes, kuriose žmogaus valdžia ribota, o viešpatauja Sacharos smėlynai ir kitas planetas atspindintys ar kopijuojantys brandaus saulėlydžio spalvos kanjonai, kur stilingą beribį gamtos meną tik šen ten pertraukia tūkstantamečiai homo sapiens raižiniai urvuose ir uolų sienose, tuomet, atsispyręs nuo smėlio bangų, vėl šaus į Alžyro šiaurę, į romėnų palikimu pasidabinusį Viduržemio pakrantės miestelį – Tipazą.
Daugiaplanio, spalvingo ir galingo Alžyro gamtos, urbanistinį bei etninį peizažus Jums padės pažinti malonūs paklaidžiojimai sostinės senosios medinos – Kasbos ir atokių, dykumingų ksourų labirintinėse gatvelėse, romėnų turtai ir mozaikos prie ilgesingų praeities griuvėsių, arabiško gyvenimo epizodai tarp mečečių bokštų, Afrikos Paryžiaus paieškos kolonistų kvartaluose, grožėjimasis osmaniška prabanga buvusiuose turkų rūmuose, romantiškas jaudulys Sacharos horizontuose ir dar daug bekraščio grožio, kurį svarbu ne apsakyti, bet patirti...
dienos. Skrydis Vilnius – Alžyras
Skrydis su persėdimu iš Vilniaus į Alžyrą per vieną iš Europos miestų. Nusileidžiate didžiausioje pagal plotą Afrikos šalyje. Ji kalnais, kanjonais, dykuma ir Viduržemio jūros pakrantėmis išsidriekusi Juodojo žemyno šiaurės vakaruose. Tai – Magribo kraštas, kuris istoriškai ir geografiškai, tiksliau – per Sacharą bei Atlaso kalnyną, giminiuojasi su Tunisu ir Maroku. Tačiau jei Jums teko viešėti šiose Šiaurės Afrikos šalyse, per vidurį jų plytinčiame Alžyre pajusite kitokį pasaulį – dar gilesnį, dar gausesnį, dar paslaptingesnį.
Pilnoje grožio ir prieštarų kaip pats Afrikos žemės paviršius Alžyro tapatybėje didžiausių rėžių paliko arabų kalifatas ir kolonistė Prancūzija, tarp jų įsiterpusios vietinių berberų bei tuaregų genčių kultūrų vagos, ispanų kontrolės vingiai, Romos ir Osmanų imperijų aukštumos... Antrojo pasaulinio karo metais Alžyras tapo kruvinu kovos lauku, kuriame naciai susirėmė su JAV ir Prancūzija. XX amžiaus 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais vykęs Nepriklausomybės karas irgi pareikalavo daug aukų. Po 2004-iais vykusių prezidento rinkimų šalyje įsivyravo daugiau stabilumo ir ramybės. Nuo tada keliautojai iš naujo atranda lig tol tik prancūzams geriau pažintą Alžyrą. Jūs irgi būsite vieni pirmųjų šios dar masinio turizmo nesulygintos šalies atradėjų.
Nuoseklią, turtingą intelektualių, vizualių ir emocinių potyrių pažintį su Alžyru pradėsite nuo tokio paties pavadinimo sostinės. Al-Jaza'ir arabų kalba reiškia „salas“. Įsikūrusi ji pačioje šalies šiaurėje, prie Alžyro įlankos Viduržemio jūroje. Todėl nuo senų laikų šis uostas, kaip vartai į Afriką ir Europą jungiančius vandenis, buvo įtakingų tautų ir stiprių dinastijų taikinys. Galbūt jau pačią pirmą dieną, kai iš oro uosto važiuosite į viešbutį, saulėtosios sostinės namų formose, aukščiuose ir linijose atpažinsite europietišką grakštumą. Tačiau tai – tik fasadas. Po juo slūgso arabiškas ir afrikietiškas mentalitetas. Panašiai kaip su kalbomis: pastebėsite, kad vietiniams kolonistų įpiršta prancūzų – kone antra gimtoji kalba, tačiau oficiali ir pagrindinė kalba yra arabų, nes dauguma gyventojų – arabų kilmės, tačiau senieji šių žemių šeimininkai berberai ir tuaregai tarpusavy susišneka savais dialektais. Tautų, kultūrų įvairovė atsispindi ir vietos virtuvėje: į alžyriečių kulinariją sueina Afrikos, Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros ir Prancūzijos skoniai, o vainikuoja juos islamiška maisto kultūra. Bet neskubame Jums atskleisti ingredientų – juk turėsite net dvi savaites Alžyrui išragauti ir pajausti. Nakvynė viešbutyje.
diena. Alžyras – miesto turas: Kankinių paminklas – Džama El Džedido mečetė – Senovės ir islamo meno muziejus – Kasba
Pusryčiai. Alžyro tyrinėjimai prasideda nuo sostinės, kur kolonijos atminimą keičia moderniųjų laikų ir šių dienų iššūkiai. Nors esate nutolę nuo kasdienės rutinos beveik per 3000 kilometrų, gali būti, kad dėl greito aplinkos pasikeitimo Jūsų mintys vis dar įsikibusios į darbo ar namų rūpesčius. Didžiausias Alžyro miestas padės nuo jų atsitraukti, prikaustydamas Jūsų dėmesį prie tik šiai Juodojo žemyno pusei būdingų išraiškingų architektūros detalių ir neužglaistytos istorijos tarpsnių.
Vyksite į Kankinių aikštę, kurioje 1986-iais šalies Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga buvo atidengtas neįprastos konstrukcijos 92 metrų aukščio paminklas, iškilęs pastebimai aukščiau už miesto palmes ir aplinkinius namus. Jame susiliečia trys milžiniški išlenkti palmės lapai, tarp kurių tarsi žiedas kyšo musulmoniško stiliaus bokštelio kupolas, o viršūnėje dega amžinoji ugnis. Kankinių memorialą – elegantišku pavidalu bei daugiareikšme simbolika tokį vienintelį pasaulyje – kūrė tarptautinė komanda: lenkų skulptorius Marianas Konieczny, keli alžyriečių menininkai, tarp jų – garsus tapytojas Bashiras Yellesas, statė kanadiečių kompanija „Lavalin“.
Ar jau pajutote, kad esate islamiškoje aplinkoje? Pastebėsite, kad gatvės minia – visai ne tokia kaip Europos dalyje, iš kurios atvykote: charakteringi žmonių veidai išduoda skirtingą kilmę, o juodaakės moterys ilgais spalvingais apsiaustais, apsigobusios galvas skaromis, sufleruoja, kad esate palyginti konservatyvioje šalyje. Jos dvasingumo centras – tai XVII amžiuje, Osmanų imperijos laikais, statyta Džama El Džedido mečetė. Ši pagrindinė Alžyro miesto šventovė, kuriai už nugaros – Viduržemio jūra, yra ypač savita, mat ji – turkiško stiliaus, nors balsvas minaretas ir kupolai – andalūziški, išduoda, jog Alžyro pakrantes buvo užėmę ispanai.
Žvilgsnį užmesite ir į kitus išskirtinius miesto statinius, kaip garsiajam XIX amžiaus karvedžiui ir sufijui Emirui Abdelkaderui, stojusiam į kovą prieš prancūzų invaziją, skirtas paminklas ir tik visai neseniai, 2015 metais, muziejumi paverstas Didysis paštas – praeito šimtmečio pradžios architektūros kūrinys, kuriame darniai susilieja islamiškas ir kolonijinis stiliai.
Į estetišką šios dienos programą įtraukėme ir viešnagę Senovės ir islamo meno muziejuje. Tarp originalių radinių eksponuojamos trapų laiką pergyvenusios mozaikos, ginklai, medaliai, monetos, kaulai, XI ar XII amžiuje mečetėms kurtos vertybės. Neblėstančiu grožiu žėri kostiumai, papuošalai iš ankstesnių šimtmečių, taip pat – iš prašmatnių Osmanų rūmų.
Žinome, kad Jums rūpi pabuvoti ne tik muziejinėje aplinkoje, bet ir gyvose gatvėse. Netrukus persikelsite į tokią vietą, kur šimtmečiai susiduria. Nersite į musulmonų senamiestį mediną, vietinių vadinamą Kasba. Casbah arabų kalba reiškia „citadelę“. Labirintinis kvartalas, kurio ištakos siekia XVI amžių, kentėjo daug išpuolių, karų, o dabar įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Į jūrą besileidžiančių siaurų gatvelių, kurias kerta ir žmonės, ir asilai, bei tankiai sulipusių namų raizgalynėje likę anų laikų gynybinio statinio, taip pat senosios mečetės griuvėsiai. Akmeniniai laiptai veda į osmaniško stiliaus pastatus su jaukiais skliautais, namus su plačiais terasiniais stogais, tradicines pirtis – hamamus, amatininkų dirbtuves, užeigas ir prekyvietes. Iš tikro dulkėtas chaosas ir triukšmas turi savo tvarką, tačiau tik čiabuviai ją supranta. Vietos dvasią Jūs čia tikrai sučiupsite! Toliau paskui ją seksite kituose Alžyro miestuose. Nakvynė viešbutyje.
diena. Alžyras – Džemila – Konstantina
Po pusryčių prasideda aktyvi kelionė už Alžyro miesto ribų. Pirma važiuosite pietryčių kryptimi daugiau nei 300 kilometrų. Taigi, Jūsų laukia maždaug keturios valandos ilgesingo Alžyro kraštovaizdžio įlinkių bei pakilimų. Šiame kelionės etape horizontą tapo Atlaso kalnai, kurie, ištįsę į 2000 kilometrų ilgį, apima visą Magribo regioną. Priartėsite priekalnes ir kalvas, kurių laukinį guolį užpildę iki šiurpų jaudinantys senovės Romos Kuikulo miesto, dabar vadinamo Džemila, griuvėsiai.
Apytiksliai 900 metrų aukštyje virš jūros lygio į dangaus žydrynę stiebiasi arba nebyliai į tolį žiūri I amžiuje įkurto ir VI amžiuje galutinai apleisto miesto liekanos. Kad Džemila ir toliau išliktų, dabar ji saugoma UNESCO. Vaikštinėjant tarp istorijos paslaptimis magnetizuojančių Kuikulo griuvėsių, gidas Jums padės atpažinti buvusias bazilikas, šventyklą, miesto turgų, forumą, palydės iki palyginti gerai išsilaikiusio amfiteatro, parodys garsiąją Karakalos arką, kuri prieš pat akis atrodo dar įspūdingiau nei nuotraukose.
Prieš žengdami į šį įstabų Romos imperijos pasaulį po atviru dangumi arba jau čia pabuvoję, aplankysite nepamirštamą Džemilos muziejų, kur saugomi kultūriniams stebuklams prilyginami praeitų tūkstantmečių radiniai: nuo mažyčių, tačiau neįkainojamų šukių iki užburiančių mozaikinių sienų.
Toliau važiuosite apie 135 kilometrus dar giliau į rytus. Po maždaug dviejų valandų kelionės pasieksite kitą Alžyro istorijos pasididžiavimą – Konstantinos miestą. Į jį atvykę, nuo Viduržemio pakrantės jau būsite gerokai nutolę, bet čia Jus užplūs dar smarkesnė – įspūdžių – jūra.
Nors imperatoriaus Konstantino Didžiojo, gyvenusio IV amžiuje, garbei pavadintas miestas labiausiai žinomas dėl pribloškiančio Romos imperijos palikimo, jis buvo įkurtas dar amžiais prieš mūsų erą. Antikinių laikų berberų valstybės – Numidijos gyventojai jį vadino Sarim Batim. Vėliau kraštą užvaldę finikiečiai jį pavadino Cirta – finikiečių kalba tai ir reiškia „miestą“. Naują apogėjų jis išgyveno romėnų epochoje. Bet kol kas tegul Jūsų potyriai aprimsta, kad pailsėję galėtumėte priimti naują jų antplūdį. Nakvynė viešbutyje.
diena. Konstantina
Pusryčiai. Jums už lango – Konstantina, vadinama „tiltų miestu“. Tačiau jei Jus čia paleistų, Jums nežinant, kad esate Juodajame žemyne, stebėdamiesi amą atimančiu peizažu, kurio viršūnėje – groteskiškai stačios uolos, aplipusios namais bei jungiamos senovinių viadukų ir milžiniškų tiltų, greičiausiai pasijustumėte pasimetę kažkur Pietų Europoje, o gal mieste, kurio išvis neįmanoma įvardyti. Jam rasti tikslias koordinates būtų žymiai sunkiau nei pačių iškiliausių epitetų ir titulų. 2015 metais UNESCO iniciatyva Konstantina buvo paskelbta Arabų kultūros sostine.
Aukštuminga didybe atvykėlius pakertantį Konstantinos paveikslą paišo į masyvų žiedą panašus tarpeklis. 640 metrų aukštyje virš jūros lygio iškilęs didžiulis klifinis darinys – natūrali, jau pačios gamtos žmonėms pastatyta citadelė. Siauroje dauboje teka miestą perskėlusi Rumelio upė. Virš jos kabo tiltai, į kuriuos vien iš tolo pažvelgus, gali pasidaryti silpna ar svaigu. Aukščio jaudulio nebijantiems romantikams jie užtikrina grandiozinę miesto dėlionės panoramą.
Ir Jūs šiandien apžiūrėsite dramatiškus Konstantinos tiltus bei ypač fotogeniškus horizontus. Aplankysite Cirtos muziejų, taip pat – Konstantinos muziejų, priartinsiančius Jus prie Numidijos karalystės, Romos imperijos ir Arabų kalifato. Pabuvosite prie bene garsiausio Konstantinos architektūros kūrinio – orių ir dailių Bėjaus Ahmedo ben Muchamedo Šerifo rūmų. Jie statyti XIX amžiaus pirmoje pusėje ir įkūnija paskutinį Osmanų imperijos metą, be to, mena paskutinio turkų atstovo, šio krašto valdytojo bėjaus Ahmedo, kuris organizavo pasipriešinimą prieš prancūzus, aštraus siužeto istoriją. Apie jį jums plačiau papasakos gidas.
Pagal galimybes Jums paliksime laiko pasivaikščioti po Konstantinos Kasbą. Ir vėl bus proga prisigaudyti spalvingų, judrių, nepakartojamų medinoje krutančių čiabuvių gyvenimo akimirkų. Po to jau patys galėsite sau atsakyti, į ką šis klifinis miestas labiausiai panašus ir kokią dvasią jis neša – romėnišką, berberišką, arabišką, osmanišką ar vis dėlto europietišką. Nakvynė viešbutyje.
diena. Konstantina - Gardaja
Metas judėti toliau. Kad per šią visapusiškam Alžyro pažinimui subalansuotą kelionę galėtumėte aplankyti kuo daugiau erdvių, taupant laiką, reikės didesnius atstumus įveikti lėktuvais. Važiuosite į Konstantinos oro uostą ir skrisite į už maždaug 500 kilometrų, Alžyro centre, įsikūrusį penkių kaimų junginį – Gardają. Ta pati Afrika, tas pats Alžyras, tačiau atmosfera – ne tokia pati kaip prieš tai lankytose vietovėse. Apskritai Gardaja nėra įprastas miestas, kokį mes, atvykėliai iš Europos lygumų šalies, įsivaizduojame. Gardaja – tai atskira kultūrinė-socialinė erdvė, pentakolis, sudarytas iš penkių kaimų: Gardajos, Melikos, Beni Isgueno, Bou Nouros ir El Ateufo. Kai kada jie nėra išskiriami atskirai ir būna visi apibendrintai vadinami vienu vardu. Nakvynė viešbutyje, svečių namuose.
diena. Gardaja – Mzabo slėnis – Gardaja
Pusryčiai. Visą dieną skirsite Gardajos bei jos apylinkių pažinimui. Mzabo slėnis, kur Gardajos ksouras yra jo prekybinis ir kultūrinis centras, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Savitą Gardajos aureolę kūrė ir ypatinga gamtinė padėtis, ir čiabuviai berberai. Šis penkių kaimų junginys kairiajame Mzabo vadžio krante, iš tolo – tarytum kaladėlės, apstatęs Mzabo slėnio pusdykumę, besiliečiančią prie šiaurinio Sacharos dykumos galo. Iš smiltainio ir molio nulipdyti balsvi ar rusvi būstai, per aušrą susiliejantys su ryškėjančiu saulės disku, o brandžiais vakarais pratęsiantys prinokusį saulėlydį, kyla laiptuotomis terasomis ar kabinasi į arkadas. Siauri, kai kur – lenkti pasažai tarp aukštų plikų sienų labiau primena tunelius nei gatves, o žemi arkiniai įėjimai – urvus. Skliautiniai koridoriai, maži, pailgi langai, cilindriniai bokšteliai – kaip iš pasakų, tačiau iš tikro liudija savitą nelengvo, labai žemiško gyvenimo struktūrą.
Kaimai apsijuosę aukšta gynybine siena. Tokios gyvenamosios citadelės vadinamos ksourais ar ksarais (qsur). Jose buvo įprasta statyti į pilis panašias mečetes, kurios turėjo ne tik religinę, bet ir gynybinę paskirtį – minaretai tarnavo stebėjimui, ar neartėja klajokliai įsibrovėliai, o gal plėšikai. Šiais laikais tokiems smėlynų kaimams gresia jau kitas – savaiminio išnykimo – pavojus. Todėl reikia skubėti jį aplankyti, kol nevirto tik parodomuoju kaimeliu.
Vietiniai prisitaikė gyventi sausame krašte, vagojamame vadžio – upės, kuri dėl chroniško vandens stygiaus išsenka, o pasipildo tik po retų gausių liūčių. Dar neskubame šio dykumingo kraštovaizdžio lyginti su kitomis planetomis, kadangi vėliau lankysite vietoves, kurios gal nė ne šiai Žemei priklauso, tačiau padžiūvusi Gardajos egzotika jau yra pereinamoji būsena.
Kaimus Mzabo slėnyje XII amžiuje įkūrė berberai mozabitai. Apie jų specifinį gyvenimo būdą, įtrauktą Alžyro smėlynų, Jums plačiau papasakos gidas, gal ir patys vietiniai, jei išdrįsite juos pakalbinti. O prieš gyvą žvilgsnį į Mzabo berberų bendruomenę verta žinoti, jog jie yra Ibadi musulmonai, atsiskyrę nuo pagrindinės islamo mokymų linijos. Iš bendros alžyriečių minios mozabitus lengva atpažinti dėl jų išraiškingos aprangos. Pavyzdžiui, moterys dėvi į nikabus panašius dangalus haik, kurie pliką palieka tik viršutinę veido dalį – akis ir kaktą. Magribe jie paprastai būna balti. Vyrai, kurie prisilaiko tradicijos, dėvi plačias saroual loubia kelnes.
Gardaja Jus vilios, stebins, glumins ir kitomis aplinkos bei žmonių kasdienybės smulkmenomis, papročiais, kurie Mzabo slėnį, tarsi pusdykumės vadį, pripildo iš kitų Alžyro regionų smarkiai išsiskiriančia istorija bei kultūra. Po pilnos naujų išgyvenimų ir reginių dienos grįšite į viešbutį. Rytojus bus jau visai kitoks. Nakvynė viešbutyje, svečių namuose.
dienos. Gardaja – Taghitas
Pusryčiai. Šias dvi dienas žymiai mažiau judėsite fiziškai, tačiau įveiksite beveik 1100 kilometrų nuo šalies vidurio iki vakarų. Kaip patyrę keliautojai jau žinote, kad tai yra efektyvus keliavimo būdas, kuris mainais už kantrybę leidžia nepertraukiamai stebėti už lango besikeičiančias Afrikos nuotaikas.
Šįkart iš jų susidarysite vientisą nemenko Alžyro ruožo – nuo Gardajos iki Taghito – vaizdą. Kelias pildysis tuščiomis smėlio plynėmis, palmių alėjomis ir nuogomis kalvomis, kol galiausiai visiškai susilies su Sachara. Magribe jau įpratote prie visa kur lydinčio saulės atspalvio. Pažadame: Jūsų kelionė po smėlingąjį berberų kraštą įgis dar daugiau auksinių pažinimo bei emocinių tonų.
9-tos dienos vakare pasieksite vieną gražiausių oazės miestelių visame Magribe – Taghitą, ramiai pūpsantį rytiniame Ouedo Zouzfanos vadžio, ištekančio šiaurės Atlase, krante. Tačiau į istoriją jis įsirašė visai ne dėl jaukios ramybės, kuri dabar apgaubusi oazę, bet dėl 1903 metais vykusio Taghito mūšio, kai tūkstančiai marokiečių miestelyje apgulė prancūzų kontroliuojamą fortą ir karines pajėgas. Šiaurės Afrikos vyrų pasipriešinimą kolonistai numalšino, bet kruvinus susirėmimus ir aukas tyliosios kopos neišvengiamai prisimena. Kol kas prieblandoje galite daugiau jausti berberišką Taghito sielą, o kinematografiškas jo spindesys Jums skleisis rytoj. Viena akvynė viešbutyje, svečių namuose Timimune, antra nakvynė viešbutyje, svečių namuose - Taghite.
diena. Taghitas – Sacharos dykuma – Didysis vakarinis ergas – Taghitas
Pusryčiai. Prabundate saulės glotninamų ir vėjo šukuojamų Sacharos kauburių bei kanjonų glėbyje. Kaitrioje oraus smėlio viešpatijoje, kurią malonina Ouedo Zouzfanos vanduo ir vėsina saiki žaluma, susikūrė unikali berberų bendruomenė.
Pabūti tarp šių oazės gyventojų – tai pasisvečiuoti jų mikropasaulyje, kurį nuo laukinės dykumos skiria stambi, aklina siena. Fantastišką dienos turą pradėsite nuo senojo ksouro. Įsmuksite į painią gatvelių ir skersgatvių geometriją, kur kraštines brėžia mažučiai, vieno ar dviejų aukštų gyvenamieji namai iš purvo plytų. Posūkiai ir išėjimai į dar neregėtas alėjas, o gal uždarus kiemelius ar akligatvius susipina į azartinį kelioniškų atradimų žaidimą, kai nežinai, kokia šypsena tave pasitiks ar kokį prekystalį, nukrautą su ksouro smėlio ir molio monotonija kontrastuojančių margų suvenyrų bei ugningų tonų skarų, arba grindinį, puoštą sodriaspalviais kupranugario vilnos kilimais, aptiksi.
Palikę autentiškojo Taghito rutiną ir bruzdesį, trauksite į niekaip laikui nei civilizacijai nepavaldžias, aukščiau žmogaus galių dunksinčias Sacharos smėlio kopas. Daug kur ši dykuma nėra tokia švelni kaip Taghito apylinkėse ir jos paviršių užgulusios kieto smiltainio kalvos.
Kosminėms akimirkoms sustosite prie Didžiojo vakarinio ergo. Iš tikro susiliesite su visata, išvydę kerintį smėlio pusmėnulių apklotą. Vidutinis ergo kopų aukštis – 500 metrų. Antras pagal dydį smėlio sąnašų laukas Alžyre, dar vadinamas Vakarine smėlio jūra, apima iš viso 78 000 kvadratinių kilometrų plotą. Jame nėra jokių kaimų, jokių kelių... Gali būti, kad pamesite valandas, jokie tikslūs adresai nerūpės, tik momentai čia ir dabar. Vadinasi, tuo metu Jūsų esybė relaksuosis, atsiduodama beribiam dykumos jausmui.
Nuo smėlio ir vėjo meno, į kurį žmogui kištis nevalia, trumpam atsitrauksite ir apžiūrinėsite bene seniausią homo sapiens kūrybą – uolas ir urvus, kuriuose gerai išsilaikę priešistoriniai raižiniai bei piešiniai. Vakare, prisisėmę Sacharos šnabždesių ir magiškų reginių, grįšite į Taghitą nakvynei. Nakvynė viešbutyje, svečių namuose.
diena. Taghitas – Oranas
Pusryčiai. Jau įveikėte pusę GRŪDOS kurto išsamaus, daugiaplanio Alžyro maršruto. Šiandien bus dar viena didelė slinktis šioje kelionėje. Atsisveikinsite su Taghitu ir toje pačioje Becharo provincijoje vyksite į oro uostą skrydžiui į Oraną. Taigi, grįšite į Alžyro šiaurės vakarus.
Lėktuvas nusileis simpatiškame, prie Viduržemio jūros prisišliejusiame, legendinių Liūto kalnų apglėbtame, antrame pagal dydį Alžyro mieste. Romos imperijos laikais šio uosto apylinkėse buvo maža gyvenvietė, kuri išnyko, į Šiaurės Afriką įsibrovus arabams. X amžiuje Andalūzijos maurai Viduržemio pakrantėje įkūrė prekybos miestą Oraną. Berberiškos pavadinimo Wahran ištakos nuveda į intriguojančią istoriją apie gretimose aukštumose nukautus du paskutinius liūtus.
XVI amžiuje Oraną užėmė ispanai ir valdė jį iki XVIII amžiaus pradžios, kol regione įsitvirtino turkų Osmanų imperija. XIX amžiuje uostas atiteko prancūzams. Per Antrąjį pasaulinį karą į Oraną įsimaišė Viši režimas (Vokietijai pasidavusios Prancūzijos vyriausybė per nacių okupaciją). 1942 metais nuo jo miestą išvadavo Sąjungininkai. Tačiau ir po 20 metų, kai Alžyras iškovojo Nepriklausomybę, Orane neskubėjo įsivyrauti taika. 1962-iais jame žuvo daugybė prieš musulmonus nusiteikusių žydų ir europiečių, palaikiusių užsispyrusių kolonistų pusę. Po šio kruvino lūžio mieste krikščionybė smarkiai sunyko.
Visi tokie ryškūs posūkiai krašto valdyme ir prieštaringi miestiečių išgyvenimai subėgo į gausų, skirtingų erų ir stilių nudailintą urbanistinį peizažą. Į jį pilnai įsiliesite rytoj. Jūsų laukia iškilių įspūdžių prisodrinta diena. Nakvynė viešbutyje.
diena. Oranas - Alžyras
Pusryčiai. Leisitės į šviesią, išsamią ekskursiją po Oraną. Osmanišką estetiką Jums atskleis Bėjaus rūmai, statyti XVIII amžiuje. Patalpos kai kur apleistos, sienos aptrupėjusios, tačiau didinga šimtmečių magija ten vis dar veikia. Gidas aprodys išlikusius originalius ryškaus rytietiško dekoro fragmentus ir padės atkurti prabangų salių, haremo, kitų erdvių vaizdą ir anų laikų turkų diduomenės gyvenimą.
Ten pat aplankysite XIV amžiaus gynybinę pilį, kurią statė tuo metu Šiaurės Afrikoje ir Pirėnų pusiasaly klestėjusių berberų musulmonų Marinidų dinastija. Taip pat vyksite prie 400 metrų aukščio Murdžadžo kalvą (Pic d’Aidour) pratęsiančio Santa Kruzo forto. Galingas gynybinis statinys, žvelgiantis į jūros tolius, XVI amžiuje pradėjo dygti Osmanų laikais, o perėmė jį ir tris šimtus metų valdė Oraną užkariavę ispanai. Pamatysite ir žemiau stūkstančią aristokratiško grožio bei stebuklines istorijas spinduliuojančią koplyčią su Mergelės Marijos statula. Pamaldūs katalikai tiki, kad ji miestą apsaugojo nuo XIX amžiuje įsisiautėjusios choleros epidemijos.
Grakščiai išsiplėtusį Oraną apžvelgsite ne tik iš aukštumos – nusileisite ir į uostą. Žinoma, aplankysite tarp Murdžadžo kalno ir senojo uosto darniai įsiterpusį musulmonų šventojo Sidi El Houari vardu pavadintą kvartalą – Orano miesto širdį. Pastaruoju metu ji plaka ramiai, bet intensyviau. Tapybišką, miniatiūrišką Sidi El Houari sritį patys alžyriečiai po truputį iš naujo atranda, restauruoja įvairių laikmečių architektūrą. Romėniškos pirtys, ispanų dar XVI amžiuje statyti namai, pirmoji prancūzų ligoninė, Osmanų dvasinis simbolis Orane – Hassano Pašos mečetė... Čia, senajame kvartale, slepiasi ir susitinka skirtingi istorijos ir gyvenimų epizodai.
Mieste pravažiuosite arba užsuksite ir į tokias viešąsias erdves, dėl kurių prancūziškų linijų Oranas pramintas mažuoju Alžyro Paryžiumi. Ar jau suskaičiavote, kiek šiame uoste nuo pakrantės iki pat padebesių aplankėte tautų, dinastijų, šalių palikimo? Susirinkę vertingiausius įspūdžius ir neenciklopedines žinias, vyksite į Orano oro uostą skrydžiui į Alžyro miestą. Nakvynė viešbutyje.
diena. Alžyras – Džanetas
Pusryčiai. Šiandien lėktuvu įveiksite daugiau nei 2000 kilometrų ir iš Alžyro šiaurės pateksite į pietryčius, visai netoli Libijos sienos. Iš Orano skrisite į oazės miestelį – Džanetą. Atsidursite itin retai apgyvendintoje Alžyro pusėje, kur čiabuviai, sodriomis spalvomis ir plačiomis šypsenomis tarsi vienetiniai papuošalai dabinantys smėlingą žemės paviršių, dar vadinami „mėlynaisiais žmonėmis“...
Istorišką, judrią uosto kasdienybę ir gyventojų minias Jums tarytum vienu šuoliu pakeis laukiniai mįslingosios Sacharos dykumos plotai, žemiškus Atlaso kalnus – marsinis Tasilio plokščiakalnis, o Viduržemio jūros vandens žydrynę – saikus ir ribotas Kuedo Idžeriou vadis, išvagojęs slėnį, kuris glaudžia dar tris miestelius – Azelouazą, Al Mihaną ir Eferį.
Jau greitai pastebėsite, kad Džanete intriguojamai skiriasi ne tik gamtiškas, bet ir etninis reljefas: dykumingose jo apylinkėse įsikūrę berberams giminingi tuaregai. Šie Šiaurės Afrikos garamantų (libių) genčių palikuonys išsisklaidę Juodojo žemyno smėlynuose nuo Malio iki Alžyro ir geriausiai prisitaikę gyventi oazėse.
Daug stulbinančių žmonių gyvenimo ir pasaulėžiūros subtilybių Jums pašnabždės tuaergų žemės, jei tik būsite atviri Sacharos toliams. Rytoj turėsite pasiduoti bekraštėms jų vilionėms. Nakvynė palapinėse dykumos stovyklavietėje.
diena. Džanetas – Raudonasis Tadrartas – El Biredžo kanjonas
Po dosnios „apšildomosios“ pažinties su Alžyru jau esate pasirengę pribloškiančiai akistatai su įstabia ir iki galo neprognozuojama žemės kūrinija, kuriai pasaulyje lygių nėra. Taigi, po pusryčių sėsite į visureigius ir trauksite į turą po kitų planetų atspindžius ir kopijas.
Pirmiausia nuo Džaneto leisitės dar labiau į pietus apie 160 kilometrų, gilyn į akmeningąją Alžyro dykumą, kuri yra didžiosios Sacharos dalis ir dabar saugoma UNESCO. Po maždaug dviejų valandų pasieksite erozijų suformuotą ir tarp vėjo pustomų smėlio kopų sustingusį Raudonojo Tadrarto (Rouge Tadrart) stebuklą. Kieto rausvo ar juosvo smiltainio kanjonų, išsikišimų ir išsišakojimų grandinė tarp minkštų smėlio kalnelių ištįsusi į 150 kilometrų ilgį, kai kur pasiekia statų, bekompromisį aukštį iki 1340 metrų virš jūros lygio. Milžiniški kalvų lydiniai, natūralios uolų tvirtovės, gigantiškos arkos ir storos adatos ar kuklesni raitiniai, iš tolo primenantys nudrėbtas smėlio pilis, yra tokie neįprasti lyginant su žmonių apgyvendintu reljefu, kad atrodo kaip Marso ar kitos planetos, kurios dar nė nežinome, dekoracijos.
Kaip jau pastebėjote, šioje karštoje nežemiško keistumo Alžyro srityje homo sapiens beveik arba visai nėra, tačiau aptiksite neįtikėtinai senas jų užuominas. Apžiūrėsite El Biredžo uolas bei urvus, kur prieš tūkstančius metų išraižytos gyvūnų ir dvikojų būtybių figūros. Pirmosios jų galėjo atsirasti dar XIII amžiuje prieš mūsų erą.
O naktis dykumoje paskatins iš naujo pajausti pasaulio begalybę. Sutemus pakelkite galvą į viršų. Jei išvysite spindinčias žvaigždes, su Sachara jau būsite susilieję nuo žemės iki pat dangaus... Nakvynė palapinėse dykumos stovyklavietėje.
diena. El Biredžas – Moul El Naga – Zouatanė
Pusryčiai. Sachara, kurią po truputį prisijaukinote, Jus įsileidžia vis arčiau savo sielos gelmių. Jau įpratote prie plačių horizontų, kuriuose viešpatauja iškalbinga smėlio ir smiltainio tyla. Kadaise žmonėms ją įveikti padėdavo tik kupranugariai. Sacharą geriausiai lig šiol perpratę tuaregai. Šie dykumos žmonės Afrikoje garsėjo kaip geri pirkliai – kontroliavo transsacharinės prekybos kelius, kuriais buvo gabenamos tokios vertybės kaip auksas, druska, dramblio kaulas ir... vergai. Tuaregai kalba dialektais, priklausančiais semitų-chamitų kalbų grupei, tačiau, nepaisant gyvenimo būdo išskirtinumo, neturėjo kada izoliuotis nuo aplinkinių civilizacijų, yra įvaldę ir kitas regione populiarias kalbas – užkariautojų arabų ir kolonistų prancūzų.
Jei prasilenksite su tuaregais, gali būti, kad pajusite ir savitą kultūrinį klimatą. Nors jau daug amžių šie berberams artimi afrikiečiai išpažįsta islamą, puoselėja ir savus papročius bei pasaulėžiūrą, kuri brendo nelengvos klajokliškos būties sąlygomis. Pavyzdžiui, prietaringi tuaregų vyrai, tikintys piktosiomis dvasiomis, nešiojasi apsauginius amuletus, kurių viduje išrašytos Korano eilutės. Jų išvaizda, apranga – pati kaip dykumos amuletas. Jei pamatysite vietinį, dėvintį nuo galvos iki kojų indigo spalvos drabužius ir tiurbaną tagelmust, žinokite, kad sutikote tikrą tuaregą. Sklinda pasakojimai, jog nuo tradicinio rūbo ir dangalų, kuriuos šie Sacharos gyventojai dėvėdavo ir namuose, jų kūnai pamėlynuodavo... Na, o juodaplaukės moterys – išraiškingų veido bruožų, stiprios, apsigobusios skaromis – kaip dykumos raganos, beje, palyginti su arabų kilmės musulmonėmis, šeimoje ir visuomenėje turinčios ganėtinai aukštą padėtį. Sacharos pasaulis ir toliau Jus stebins...
Fantastiškus įspūdžius auginsite tęsdami kelionę į Tasilo Nadžero nacionaliniam parkui priklausantį Moul El Nagos slėnį. Jame kopų klostės dėl smėlio ypatumų ir šviesos intensyvumo kai kur nusidažo apelsinų ar net stipria oranžine spalva, o kanjonas tarsi suliepsnoja, saulei kylant ir leidžiantis. Jau turbūt pastebėjote, kad, regis, tokios paprastos dykumos dalys – smėlis, smiltainis ir saulė – nešykšti staigmenų ir gali sukurti neriboto grožio panoramas. Vakare pasieksite Zouatanės slėnį. Nakvynė palapinėse dykumos stovyklavietėje.
diena. Zouatanė – Tin Merzouga
Pusryčiai. Jau visa savo esybe pajutote, kad Sacharos dykuma vientisa, tačiau tikrai nenuobodi. Ji – kaip išdidi Afrikos gražuolė, turinti skonio pajautą, galinti keisti ir derinti skirtingus rūbus, tačiau visada išlieka išskirtinė ir su paslaptimi...
Galbūt vakar ar dar anksčiau Jums atrodė, kad jau pasiekėte įspūdžių ir susižavėjimo piką. Neapsigaukite. Ištisa smėlio jūra Jums dar – priešaky. Po pusryčių vyksite į Tin Merzougą, kur smėlis kaip šilkinė skraistė užbangavęs žemės paviršių. Tarytum nedidelės, bet ekspresyvios sagtys jį vietomis sutvirtina rusvi ar juosvi akmens dariniai. Kai kur smėlio kauburiai pereina į kalnus bei uolas ir siekia beveik 550 metrų aukštį, sudarydami ekspresyviausių Alžyre arkų žiedą.
Mes Jums negalime tiksliai nupasakoti vaizdo, kurį regėsite ir it užburti gersite, tačiau pažadame, kad dykuma parodys dar daugiau savo veido, pažymėto, bet nesugadinto laiko, erozijų ir stichijų. Nakvynė palapinėse dykumos stovyklavietėje.
diena. Tin Merzouga – Tilfazou – Džanetas – Alžyras
Pusryčiai. Paskutinė diena dykumoje. Jau turėjote apsčiai akimirkų pajusti, kad Sacharos smėlynų kūrinija – neišsemiama ir turi galios nukelti į kitą laiko bei materijos plotmę. Per šią kelionę jau ir turbūt apčiuopėte savo santykį su dykuma. Kaip joje jaučiatės: kaip svetimkūnis, įmestas į nežinomą kopų planetą, kaip mažytė smiltis spindinčioje smėlio jūroje, o gal kaip garbingas svečias smėlio ir smiltainio karalystėje?
Nuo Tin Merzougos keliausite iki mįslingo Tilfazou slėnio, kur senovės žmonės ateities kartoms paliko žinią uolų piešiniuose. Tarp jų bene įsimintiniausias – karvės atvaizdas.
Vėliau grįšite į Jums jau pažintą Džaneto miestelį. Turėsite atsisveikinimo su dykuma pietus. Alžyre praleidote dvi savaites, per tą laiką išsigryninote mėgstamus skonius ir aromatus, kurie šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo regiono ir tautų. Juose jau atpažinote stiprią islamo įtaką: vietiniai daugiausia valgo avieną, ėrieną, triušieną, rečiau – vištieną, gardžiai patiekia troškinį tadžiną, o pajūryje – ir žuvį. Iš garnyrų populiarus – kuskusas ir daržovės, alyvuogės. Jūsų pietūs kvepėjo kuminu, imbieru, šafranu, muskatu... Saldinotės mėsingomis figomis ir datulėmis. Bet alžyriečių virtuvė tokia gausi ir įvairi, kad šiandien ją atrasite iš naujo ir galėsite palyginti, kuo skiriasi, tarkim, pakrantės miestų ir gilios dykumos vaišių stalas. Metas palikti smėlio ir saulės viešpatiją ir grįžti į žmonių valdomą civilizaciją, kurią nuo Džaneto Jūsų pažintyje su Alžyru skiria daugiau nei 2000 kilometrų. Skrisite atgal į sostinę, iš kur kelionę pradėjote. Nakvynė viešbutyje.
diena. Alžyras – Tipaza – Alžyras
Po pusryčių lankysite 70 kilometrų nuo Alžyro miesto nutolusį Tipazos miestelį su didžia istorija ir berberų įtakos aidu, kuris girdimas gatvėse, kadangi dauguma vietinių kalba berberiškai.
Svarbus finikiečių ir kartaginiečių puoselėtas prekybos taškas prie Afriką ir Europą jungusios jūros anuomet pavadintas Tipasa. Jis ypač išaugo Romos imperijos laikais. V amžiuje uostą suniokojo vandalai, o atstatė bizantai. Umajadų kalifato sustiprėjimo metu ir vėl – griūtis. Jau kaip modernaus miesto gyvybę įgavusi Tipaza prisikėlė XIX amžiaus vidury, kartu pažadino ir šimtmečiais snaudusį turtingą romėnų, ankstyvųjų krikščionių ir bizantų palikimą. Dabar jį saugo ir UNESCO.
Viešėsite nedideliame, tačiau efektingų radinių ir dar neregėtų mozaikų glaudžiančiame Tipazos muziejuje. Apžiūrėsite buvusių bazilikų, vienų didžiausių visame Magribo regione, griuvėsius. Kartu su tolumoje į jūrą atsikišusiomis kalvomis, krantinę nelygiai išraukšlėjusiomis uolomis ir į jas atsitrenkiančiais dangiško grožio Viduržemio vandenų purslais jie supina nepertraukiamą, pasaulį keitusios istorijos juostą.
Vakarėjant vėl pasuksite į rytų pusę ir, pilni aukščiausių pažinimo bei estetinių išgyvenimų, grįšite į Alžyro miestą ir pasiruošite kelionei namo. Nakvynė viešbutyje.
dienos. Alžyras – Vilnius
Išvykimas į oro uostą. Skrydis į Lietuvą iš Alžyro per Europos miestą.