Marmaris ir du jo garsieji pasaulio stebuklai
Marmario kraštas dar išlaikęs daugybę didingus antikos laikus menančių paminklų. Čia aptiksite senųjų civilizacijų liekanų. Keliaudami per Efesą, Miletą, Prieną, Didimą, Halikarnasą, Telmesą ir kitus miestus, susidarysite vaizdą, kokie antikos laikais buvo gražūs ir didingi miestai. Savo mįslingumu stulbina Artemidės šventyklos Efese ir Halikarnaso mauzoliejaus Bodrume liekanos. Šie du iš septynių garsiųjų pasaulio stebuklų stovėjo Marmario krašte.
Marmario kurortinė zona tęsiasi nuo Bodrumo iki Antalijos. Šis kraštas turistų dar vadinamas žydrųjų kelionių kraštu. Čia labai populiariu jachtomis plaukioti po žydrą jūrą, kai aplink plyti žydras dangus. Tokių kelionių metu aplankoma daugybė krašto įžymybių.
LANKYTINOS VIETOS
Efesas
Efesas – vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių senovės miestų, pastatytas deivės Artemidės garbei. Praeityje tai buvo vienas iš didžiausių regiono komercijos centrų, todėl savo lėšomis galėjo finansuoti grandiozines architektūrines programas.
Daugelis prarastų civilizacijų mūsų laikus pasiekia tik sudužusių vazų šukėmis, prirašytomis plokštėmis ar auksinėmis pomirtinėmis kaukėmis. Efese antikos pasaulis atsiveria miesto gatvėse, aikštėse, šventyklose, pirtyse, turtingų miestelėnų namuose, fontanuose, amfiteatruose. Celsijaus biblioteka savo pergamentinių ritinių kiekiu beveik prilygsta didžiosioms Aleksandrijos ir Pergamono bibliotekoms. Dar ir dabar išlikęs šio pastato klasikinis dviaukštis fasadas.
XI a. pr. Kr. į Efesą atvyko jonėnai (išeiviai iš Graikijos, anksčiau kilę iš jonėnų genčių). Nors ne šie metai laikomi Efeso gimimu, miestas jau buvo anksčiau, bet jo įsikūrimas apgaubtas paslaptimi. Vienas iš šaltinių teigia, kad Efesą įkūrė amazonės. Antikos laikais klestėjo Artemidės kultas, todėl čia VI a. pr. Kr. buvo pastatyta Artemidės šventykla, vėliau pripažinta vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
Efeso istorija neatskiriama nuo krikščionybės istorijos. Už 5 km nuo Efeso paskutinius savo gyvenimo metus praleido Mergelė Marija. Manoma, kad į Efesą Marija ir šv. Jonas, kuriam Kristus prieš nukryžiavimą buvo pavedęs savo motinos globą, atvyko ir gyveno 42–48 metais. 1896 m. šis faktas buvo oficialiai pripažintas Katalikų bažnyčios. Dabar toje vietoje pastatyta koplyčia, nuolat lankoma piligrimų. Tai kuklus namelis, kuriame pagal padavimą, Mergelė Marija praleido savo paskutinius gyvenimo metus. Jis yra 4 km nuo Efeso. Šv. Marijos namas buvo atstatytas ant senojo namo pamatų. Namelis stovi ant kalvos viršūnės, nuo kurios atsiveria nuostabus apylinkių vaizdas. Čia pasimelsti ir uždegti žvakučių atvyksta katalikai, pravoslavai. Jie geria vandenį iš šventojo šaltinėlio ir kabina ant medžio medžiagos skiauteles su prašymais Mergelei Marijai. Netoliese palaidotas ir šv. Jonas. Kapo vietoje VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano įsakymu buvo pastatyta bazilika.
Artemidės šventykla
Efeso mieste stovėjo antrasis pasaulio stebuklas – Artemidės šventykla, bet ji buvo ne pirmoji Efese pastatyta šventykla. Iš pradžių šiame religijos centre 850 m. pr. Kr. iškilo šventykla, skirta Artemidės pirmtakei – vaisingumo deivei Kibelei. Deja, 356 m. pr. Kr. pamišėlis Herostratas sudegino šventyklą iki pamatų. Toje vietoje vėl iškilo šventykla, įtraukta į garsiausių pasaulio stebuklų sąrašą.
Žmones priblokšdavo vien šventyklos matmenys – 114x55 m. Tai buvo didžiausias pastatas senovės Graikijoje ir gražiausias Efese. Tais laikais, kai statybai buvo naudojami tik primityvūs įrankiai, šventykla atrodė neįtikėtinas stebuklas. Šventyklą supo 127 keturiomis eilėmis išdėstytos 18 metrų aukščio kolonos. Jos stovėjo taip tankiai, kad priminė mišką. Kiekvienos kolonos apačią puošė išraižytos ir spalvingai nudažytos figūros. Ant šių kolonų miško stovėjo šventyklos viršus. Šventyklos centre stovėjo 15 m aukščio Artemidės statula. Ji buvo pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo. Ją apšviesdavo liepsnojantys deglai (tai maldininkams darydavo įspūdį). Nuo šventyklos fasado žvelgė legendų pabaisos medūzos atvaizdas.
262 m. po Kristaus į Efesą įsiveržę gotai sugriovė šventyklą. V a. ją iki pamatų ją sugriovė fanatiškai nusiteikę krikščionys. Šiandien išliko tik kolonų dalys ir viena kolona, kuri 1972 m. buvo surinkta iš skirtingų kolonų likučių. Dvylika išlikusių kolonų saugoma Šv. Sofijossobore Stambule, o altorius ir dalis vertingų skulptūrų – Britų muziejuje Londone. Spėjama, kad originali pagrindinė Artemidės statula neišliko, tačiau yra daug jos kopijų. Artemidės garbinimo laikais prie šventyklos veikė daugybė prekyviečių, kuriose buvo parduodamos mažytės sidabrinės Artemidės skulptūrėlės, šventyklos kopijos.
Halikarnaso mauzoliejus
Dabartiniame Bodrumo mieste stovėjo dar vienas iš septynių pasaulio stebuklų – Halikarnaso mauzoliejus, pastatytas apie 350 m. pr. Kr. Deja, iki šių dienų paminklas neišliko. Jis stipriai nukentėjo XIV a. nuo žemės drebėjimo. Dabar šioje vietoje yra unikalus Turkijos povandeninės archeologijos muziejus, kur galima apžiūrėti daugybę unikalių jūros dugno radinių.
Šis mauzoliejus pastatytas kaip kapavietė galingiausiam pietvakarių Turkijos žmogui – srities valdytojui Mausolui. Nors mauzoliejus vėliau buvo sugriautas, mokslininkai beveik tiksliai išsiaiškino, kaip jis atrodė: maždaug 50 m aukščio, pagrindas buvo sumūrytas iš minkšto žalsvo akmens (sustingusios lavos) luitelių. Statant mauzoliejų, tokių luitelių buvo sunaudota apie 160 000. Išorės paviršius buvo nuklotas stambiomis marmuro plokštėmis. Iš jo iškaltos ir visą mauzoliejų puošusios statulos.
Mauzoliejaus lankytojus žavėdavo skulptorių darbo kokybė (ypač statulų ir frizų). Pagrindinę konstrukcijos dalį, į kurią rėmėsi kolonos, juosė 116 m ilgio vadinamasis amazonių frizas. Iš keturių mauzoliejaus pusių stovėjo skulptūros. Kiekvieną iš jų skaptavo vis kitas skulptorius. Spėjama, kad aplink mauzoliejaus kolonas rikiavosi daugiau kaip 100 aukštesnių už žmogų skulptūrų. Tuo metu tai buvo didelė naujovė. Statulų grožis lėmė mauzoliejaus šlovę. Prabėgus mažiau nei šimtui metų po statybos, statinys jau buvo minimas tarp septynių pasaulio stebuklų. Yra išlikusios tik kelios šiaurinės skulptūros, o kitos, griūvant pastatui, buvo užbertos žemėmis.
Žemės drebėjimo apgriautą muziejų 1522 m. kryžiuočiai sunaikino visiškai. Jo statybines medžiagas riteriai naudojo tvirtovei, turėjusiai apsaugoti nuo turkų antpuolių, statyti. Vėliau šie luitai buvo išgabenti į Angliją. Dabar Britų muziejuje Londone yra saugoma 12 mauzoliejų puošusių plokščių, kuriose vaizduojamos graikų ir amazonių kautynės.
Miletas – filosofų miestas
Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir visos Graikijos miestas. Pirmoji filosofijos mokykla buvo įkurta Milete. Tai apskritai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. Miestų, kur įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Jonijos mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją. Tai garsiojo Faleto, rytų filosofų Anaksimeno ir Anakasimono miestas, kuriame jie gyveno ir kūrė.
Net ir nebūdami archeologijos gerbėjais, šiame mieste tikrai žavėsitės II a. pr. Kr. statytu teatru, kuriame tilpo 15 000 žiūrovų, galėsite aplankyti netoliese esančias Faustinos pirtis. Netoli miestelio yra ir XV a. pradžioje statyta Iljos Beko mečetė su nuostabiais akmens raižiniais.
Rodo sala
Viena valanda kelionės laivu iš Marmario uosto, ir horizonte pasirodo Rodo sala – trečioji pagal dydį Graikijos sala (1400 kv.m). Ją skalauja Egėjo ir Viduržemio jūros, čia kertasi keliai tarp Rytų ir Vakarų. Šioje saloje puikiai dera įvairių laikotarpių ir kultūrų palikimas: antika, viduramžiai ir dabartis. Pagrindinis salos miestas Rodo – viduramžių kryžiuočių miestas, apsuptas tvirtovės mūrų. Senamiestį kertančioje Riterių gatvėje yra Magistrų rūmai, Riterių ligoninė, kurioje dabar įsikūręs įdomus Archeologijos muziejus. Senojoje miesto dalyje gausu siaurų gatvelių su jaukiomis tavernomis, vyno rūsiais, suvenyrų parduotuvėmis. Antikos laikais Rodo sala garsėjo vienu iš septynių pasaulio stebuklų – milžiniška Helijo statula – Rodo kolosu.
Kleopatros sala – vaizdingasala Egėjo jūros įlankoje, garsėjanti savo paplūdimiu ir krištolo skaidrumo vandeniu. Gyva legenda, jog daugiau kaip prieš 2000 metų čia maudėsi Kleopatra. Baltas salos smėlis naudojamas kaip vaistas nuo įvairių nudegimų. Pasak legendos, Marko Antonijaus įsakymu jis buvo atvežtas iš Egipto. Ilgą laiką ši istorija buvo laikoma legenda, tačiau prieš 15 metų buvo patvirtinta, kad tokio tipo smėlio, koks yra Kleopatros saloje, galima rasti tik Šiaurės Afrikoje.
Pamukalė– viena iš labiausiai stebinančių Turkijos vietų. Tai stalagmitų kanjonai, padengti baltu mineralinių medžiagų sluoksniu. Laiptuotų terasų įdubose veržiasi šilto ir šalto vandens srovės. Turkijoje gyva legenda, bylojanti, jog kartą išsimaudžius šiuose vandenyse galima atjaunėti. Žinoma, tai tik legenda, tačiau šie vandenysteigiamai veikia žmogaus odą ir visą organizmą. Šalia šio gamtos stebuklo yra senovinio miesto Hierapolio, įkurto II a. pr. Kr., griuvėsiai su amfiteatru, didžiausiu visoje Turkijoje nekropoliu, romėniškomis pirtimis, senovine centrine buvusio miesto gatve, Apolono šventykla.
KURORTAI
Marmaris
Kur Viduržemio jūra susilieja su Egėjo jūra, stovi senas, bet kartu ir labai šiuolaikiškas Marmaris – pats gražiausias pietvakarinės Turkijos miestas. Jame sudarytos visos sąlygos vandens sportui ir plaukiojimui jachtomis.
Ypatingo žavesio kurortui teikia kalnai ir nuostabios įlankėlės. Didžiausia kurorto vertybė – miškai. Iš 86 ha, kuriuos užima kurortas, 65 ha sudaro miškai. Nedaug vietovių grožiu prilygsta išskirtinei Marmario aplinkai: jaukų paplūdimį juosia oleandrai, dervamedžiai ir pušynai. Visos pagrindinės turistinės įžymybės išsidėsčiusios už keleto metrų nuo jūros ir lengvai pasiekiamos pėsčiomis. Palei uostą ir krantinę per visą miestą eina paplūdimio pėsčiųjų takas.
Marmaris yra tikras Turkijos kurortų perlas, kuris priima svečius iš viso pasaulio ištisus metus. Tarp kitų Turkijos kurortų jis garsėja tuo, kad turi pačią ilgiausią – maždaug 4 kilometrų – krantinę su restoranais, kavinėmis ir klubais, nutolusiais 15–20 metrų nuo vandens. Ji tęsiasi nuo jachtų įlankos iki pat kalnų, skiriančių Marmarį nuo Ičmelero. Net Stambulas su 15 mln. gyventojų neturi tokios ilgos krantinės. Dabar tai vienas iš svarbiausių jachtų uostų Viduržemio jūroje.
Kurortas buvo pastatytas prieš 3500 metų stovėjusio Pikos miesto vietoje. Dar visai neseniai Marmaris buvo tik mažai žinoma žvejų gyvenvietė, kur retkarčiais užsukdavo po Viduržemio jūrą plaukiojantys kruiziniai laivai. Pastebėtas Marmario grožis nebuvo pamirštas – greit jis tapo klestinčiu kurortu. Kadangi Marmaryje įsikūrusi viena iš svarbiausių Viduržemio jūroje jachtų prieplaukų, iš čia organizuojama daugybė ekskursijų po pakrančių įžymybes. Galima paplaukioti katamaranais, pasivažinėti vandens slidėmis.
Ryškus Marmario senamiesčio akcentas – osmanų imperijos laikus menanti XI a. miesto centre, ant kalvos, stūksanti pilis, kurią Suleimanas Puikusis perstatė 1522 m. po sėkmingo žygio prieš Rodą. Prie jos šliejasi siauros senovinės gatvelės. Senieji Marmario kvartalai traukia triukšmingais čia veikiančio turgaus garsais. Turguje galima įsigyti puikių odos gaminių, kilimų, liaudiškais ornamentais siuvinėtų suvenyrų. Mėgstama turistų vieta – Atatturko parkas (vienas gražiausių Turkijoje). Netoli Marmario yra įspūdinga jūros grota Fosforlu. Vertėtų aplankyti ir XVI a. Karvanasarajų, kuriame dabar įsikūręs Marmario archeologijos muziejus.
Norintys ramesnio poilsio, jį gali rasti už 8 km nuo visada judraus Marmario. Romantikos mėgėjų laukia nedidelis ir jaukus Ičmelero kurortas.
Ičmeleras
Daug kam Ičmeleras patinka netgi labiau negu Marmaris. Čia pušynai yra gerokai arčiau paplūdimio nei Marmaryje, kur juos nustūmė tolyn įvairūs statiniai. Ičmelere yra tokia pati krantinė kaip ir Marmaryje, tos pačios kavinukės ir restoranai, tik jie daug mažesni ir jaukesni. Tai kurortinis miestelis, apsuptas kvepiančių pušynų. Jo išskirtinis bruožas – puikus paplūdimys, kurį supa sodai, vedantys į įspūdingus viešbučius. Tam, kad būtų galima gėrėtis jūra, kai kuriuose 5 žvaigždučių viešbučiuose grindys pakeltos pusę metro aukščiau, o balkonai nuleisti puse metro žemiau. Ičmelere daug restoranų, barų, parduotuvių, yra vaikų miestelis su mažu vandens pramogų parku, baseinu ir žaidimų aikštele. Nuo Ičmelero iki Marmario centro – 8 km. Tarp jų reguliariai kursuoja laivai, maršrutiniai autobusai (dolmušai).
Marmaris 
