GEOGRAFIJA
Teritorijos plotas — 93 030 kv. km. Aukščiausias kalnas, Kekeрas (Kekes), yra 1014 m aukščio.Vengrija yra Dunojaus slėnio valstybė, ši upė dalija ją į dvi dalis. Nuo Dunojaus į rytus plyti didelė šiek tiek kalvota ir labai derlinga Didžioji Vengrijos lyguma Alfeldas (Alfold), į vakarus nuo Dunojaus — Mažoji Vengrijos lyguma Kiрalfeldas (Kis-Al-fold). Ten yra ir didžiausias Vengrijoje 596 kv. km dydžio Balatono ežeras, kurio ilgis 78 km, plotis 12 km. Ežeras labai didelis, bet negilus. Giliausia vieta - 3 m.

POLITINĖ SISTEMA
Vengrija yra parlamentinė respublika. Aukščiausiа valdžiа šalyje turi Nacionalinė Asamblėja (Orszaggyules), susidedanti iš 386 tiesiogiai ir pagal proporcinio atstovavimo sistemа ketveriems metams renkamų tautos atstovų. Valstybės vadovą prezidentą Nacionalinė Asamblėja renka penkeriems metams. Vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas, kurį prezidento teikimu skiria Nacionalinė Asamblėja. Su Vengrijos Respublikos Konstitucija galima susipažinti internete: vengrш kalba - http://www.mkab.bu/hu/hupage5.htm; anglu kalba - http://www.mkab.hu/en/enpage5.htm.

GYVENTOJAI IR KULTŪRA
2003 m. Vengrijoje gyveno 10,045 mln. gyventojų ( 90 proc. jų yra vengrai). Religiniu požiūriu didžiausia yra Romos katalikų konfesija —jai priklauso 67,5 proc. рalies gyventojų, kitai pagal dydį religinei bendruomenei, protestantų kalvinistų, priklauso apie 20 proc. gyventojų. Vengrų kalba labai skiriasi nuo kaimyninių indoeuropieiрkų slavų ir romanų kalbų, nes priklauso finougrų kalbų šeimai. Europoje šiai šeimai priklauso tiktai suomių ir estų kalbos. Tačiau, žinoma, atotrūkis tarp suomių ir vengrų kalbų yra pernelyg didelis, kad gyventojai galėtų be specialaus pasirengimo vienas kitа suprasti. Nors Vengrija yra palyginti maža šalis, tikrai daug vengrų menininkų ir mokslininkų yra plačiai žinomi pasaulyje. Užtenka paminėti kompozitorius Ferencа Listа (Ferenc Liszt, 1811-1886) ir Belа Bartokа (Bela Bartok, 1881-1945), Nobelio premijos laureatą, vitamino C reikšmę atskleidusį biochemiką Albertа Sent-Djordž (Albert Szent-Gyorgyi, 1893-1986), dailininką Mihalа Munkašа (Mihыly Munkdcsy, 1844—1900), poetа ir revoliucionierių Sandorа Petef (Sandor Petofi, 1823-1849).

SOSTINĖ IR KITI MIESTAI
Vengrijos sostinė Budapeštas (Budapest) su 1,775 mln. gyventojų palyginti nedidelei šaliai yra tikra milžinė. Miestas įsikūręs šiaurinėje šalies dalyje. Ją į dvi dalis, Budа ir Peštą, dalija ilgiausia Europos upė Dunojus (Dumi). Ilgą laiką Buda ir Peštas buvo atskiri miestai. Iki XIX a., kai miestai susijungė, Buda buvo sostinė, o Peštas - prekybos ir amatų centras. Buda yra kalvota, nes per ją driekiasi neaukšti kalnai, iš kurių aukščiausias yra Gelerto (235 m) kalnas. Nuo jo atsiveria puikus miesto vaizdas. Buda įkurta romėnų laikais, kai buvo pastebėta, kad čia iš žemės trykšta gydomųjų savybių turintis vanduo. Vengrijos Karalystės sostinė Buda tapo 1249 m. Ant vienos iš Budos kalvų tebestovi karaliaus rūmai, šalia - Рv. Mato (Mathias) bažnyčia, kurioje buvo karūnuojami karaliai. Kitoje upės pusėje esantis Peštas įsikūręs lygumoje. Šiame naujajame miesto centre daug naujų ir įspūdingų statinių. Gražiausias iš jų - XIX a. pastatytas ir šiek tiek Londono Vetsminsterio rūmus primenantis neogotikinis parlamento pastatas. Todėl visai neatsitiktinai Vengrijos parlamentas ir šiandien gali būti laikomas pagrindiniu miesto simboliu. Kiti Vengrijos miestai, palyginti su milžinu Budapeštu, yra tikri nykštukai: Debrecenas (Debrecen, 211 tūkst. gyv.), Miрkolcas (Miskolc, 184 tūkst. gyv.), Segedas (Szeged, 168 tūkst. gyv.), Pešas (Pecs, 162 tыkst. gyv.).

ISTORIJA
Vengrų tauta yra paskutinė, atsikrausčiusi į Europą iš Azijos. X a. į Dunojaus vidurupio slėnį atkeliavusios klajoklių finougrų gentys išstūmė iš čia slavus ir perskyrė juos į pietinius ir vakarinius. Tačiau traukti toliau į vakarus vengrai nebegalėjo, nes susidūrė su smarkiu germanų pasipriešinimu. Taip Dunojaus vidurupio lyguma Panonija tapo naujаja vengrų protėvių tėvyne. Čia jie pakeitė gyvenimo būdа ir ėmė verstis žemdirbyste. Galutinai Europos tauta vengrai tapo, kai pasikrikštijęs jų valdovas Iрtvanas (Steponas) I iš Arpadų giminės (valdė 997-1038) 1001 m, iš Romos popiežiaus gavo karaliaus karūną. Sukūrę savo karalystę, vengrai ėmė intensyviai ją plėsti. Iš pradžių jie prisijungė Kroatijа, bet jos visiškai neaneksavo — suteikė jai savivaldą, kuri išsilaikė iki pat 1918 m. Vėliau Vengrija ėmė plėstis į Transilvaniją, Valakiją, Alpes ir Karpatus. Ilgainiui ji tapo didele ir galinga Vidurio Europos karalyste. 1301 m. pasibaigus Arpadų dinastijai, Vengrijai taip ir nebeteko būti (su viena išimtimi) valdomai pačių vengrų valdovų. Рalies sostas ir karūna atsidurdavo kitataučių, tarp kurių buvo ir trys Jogailaičiai, rankose. 14-ame šimtmetyje prasidėjo turkų antpuoliai, kurie baigėsi tuo, kad 1525 m. vengrai pralaimėjo lemiamą mūšį ir šalis buvo suskaldyta bei padalyta į tris dalis: turkišką, austrišką ir beveik nepriklausomа Transilvanijа. Galiausiai Austrijos Habsburgų iniciatyva 1697 m. veik visa Vengrija buvo išvaduota iš turkų. Taip šalis tapo Habsburgų imperijos dalimi, tačiau kartu iškilo ir jos germanizacijos pavojus. XIX a., tvirtėjant nacionalinei savimonei, vis stiprėjo ir opozicija Austrijos Habsburgų valdžiai. 1848 m. Vengrijoje prasidėjo sukilimas, ir šalis tapo nepriklausoma nuo Austrijos. Tačiau įsikišo Rusija, kurios kariuomenė padėjo austrams malšinti sukilimą. 1848 m. sukilimas pralaimėjo, vis dėlto jis privertė Austriją pertvarkyti savo valdymo sistemа. 1867 m. Austrijos imperija buvo pertvarkyta į dualistinę Austrijos-Vengrijos imperiją. Vengrija tapo suverenia dualistinės imperijos dalimi. Tačiau tokios imperijos reformos aiškiai nepakako, ir nacionalinis klausimas darėsi vis opesnis, kol galiausiai, pralaimėjusi Pirmаjį pasaulinį karą, Austrijos-Vengrijos imperija visiškai iširo. 1918 m. Vengrija tapo nepriklausoma valstybe, bet prarado tas žemes, kuriose vengrai nesudarė daugumos. Iš buvusių Vengrijos Karalystės dalių Slovakija su čekais susijungė į Čekoslovakiją, Kroatija susijungė su Jugoslavija. Taip Vengrija prarado daug žemių, kuriose gyveno daug vengrų, ir, svarbiausia, ji neteko išėjimo į jūrą. Vengrijai liko tiktai Transilvanija ir pats karalystės centras. Po Pirmojo pasaulinio karo Vengrija ir toliau formaliai buvo karalystė, bet Šv. Stepono karūna neturėjo šeimininko — sostas taip ir liko neužimtas. Salį ėmė valdyti laikinasis valdytojas - regentas admirolas Mikloрas Hortis (Miklos Horthy, 1868-1957). Taigi tarpukario metais Vengrija buvo įdomi tuo atžvilgiu, kad buvo karalystė be karaliaus, o šalį, kuri neturėjo išėjimo į jūrą, valdė admirolas. Ta aplinkybė, kad po Pirmojo pasaulinio karo Vengrija buvo paradusi daug anksčiau valdytų teritorijų, nulėmė sprendimą tapti Hitlerio sąjungininku. Taip tikėtasi atgauti prarastas žemes. Tačiau tai nebuvo teisingas sprendimas. Sąjungininkų sprendimu už bendradarbiavimą su Hitleriu po karo nuo Vengrijos buvo atskirta ir perduota Rumunijai valdyti Transilvanijos sritis, nors tuomet dauguma jos gyventojų buvo vengrai. Po Antrojo pasaulinio karo Vengrija tapo Sovietų Sąjungos satelite. 1956 m. vengrai bandė sukilti, tačiau jų revoliucijа sutraiškė rusų tankai. 1956—1988 m. Vengrijа valdė gana nuosaikus komunistų lyderis Janoрas Kadaras (Janos Kadar, 1912-1989), kuris sugebėjo rasti kompromisą tarp Sovietų Sąjungos diktato ir dalinio Vengrijos ekonomikos ir kultūros liberalizavimo. Kadaro valdymo stilius dėl jo santykinio švelnumo buvo vadinamas „guliašiniu komunizmu". Prasidėjus Sovietų Sąjungos pertvarkai, 1989 m. Vengrijos komunistai savanoriškai atsisakė valdžios ir taip išvengė naujos revoliucijos. 1989 m. buvo padarytos atitinkamos Konstitucijos pataisos, sudariusios sąlygas veikti daugiapartinei demokratijai.

VENGRIJA IR EUROPOS INTEGRACIJA
Vengrija dar „guliašinio komunizmo" laikais buvo pradėjusi rinkos ekonomikos reformas, todėl suprantama, kad atsivėrus narystės Europos Bendrijoje perspektyvai ji tapo viena iš pirmaujančių regiono šalių. Jau 1989 m. Vengrija ir Europos Bendrija sudarė ekonominio bendradarbiavimo sutartį. Ja remdamasi tais pačiais metais Europos Bendrija pasiūlė įsteigti specialią paramos ekonominėms Vengrijos (taip pat ir Lenkijos) reformoms programа PHARE (pranc. Pologneet Hongre: Action pour la Conversion Economique), į kurią vėliau buvo įtrauktos ir kitos narystės Bendrijoje siekiančios Vidurio ir Rytų Europos šalys. 1994 m. kovo 31d. Vengrija Europos Bendrijai įteikė oficialią paraišką įstoti į ją ir sėkmingai įsitraukė į Europos Komisijos parengtos šalių kandidačių priėmimo strategijos įgyvendinimą. 1997 m. buvo pripažinta, kad Vengrija yra tinkamai pasirengusi deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje. Narystės derybos vyko sklandžiai ir 2002 m. pabaigoje buvo baigtos. Visuotinis referendumas dėl šalies narystės Europos Sąjungoje vyko 2003 m. balandюio 12 d. Už Vengrijos narystė Sąjungoje balsavo 83,76 proc. rinkėjų, prieš — 16,24 proc. Iš viso referendume dalyvavo 45,62 proc.