Pažintinės kėlionės / Egiptas

Pažintinės kėlionės / Egiptas /

Egiptas

Kelionės:
Kruizas Nilu ir poilsis prie Raudonosios jūros
Kruizas Nilu ir dvi Egipto sostinės
 

Dauguma egiptiečių gyvena Nilo upės slėnyje. Nors bendras šalies plotas yra daugiau nei milijonas kvadratinių kilometrų, 90 procentų egiptiečių gyvena siaurame derlingos žemės ruože aplink Nilą. Pietuose, kur Nilo pakrantės labiau kalnuotos, derlingos žemės ruožas labiau susiaurėja, o šiaurinėje dalyje derlingos žemės slėnis aplink Nilo upę yra platesnis - apie 20-30 km pločio.

Į Rytus nuo Nilo upės slėnio driekiasi Rytų (Arabijos) dykuma - nederlingos žemės plotas, apsuptas kalnų grandine, kurios aukštis siekia daugiau kaip 2 km, o ilgis – daugiau kaip 800 km. Į Vakarus nuo Nilo slėnio yra Vakarų (Libijos) dykuma, kuri užima 2/3 Egipto ploto. Vakarų dykuma tęsiasi iki pat Šiaurės Afrikos kranto ir yra geriau žinoma kaip Sacharos dykuma. Šioje dykumoje, nepaisant labai aukštos oro temperatūros, nederlingos žemės ir kitų neigiamų faktorių, vis dėl to yra gyvybės, nes vėjų audros ir žemas slėgis leidžia susiformuoti derlingoms oazėms. Egipto sostinė - Kairas yra kaip tik toje vietoje, kur Nilas skyla į daugelį mažesnių atšakų, Nilo delta išplatėja iki 200 km, o dar toliau Nilas įteka į Viduržemio jūrą. Egipto dalis, esant į šiaurę nuo Kairo, vadinama Žemutiniuoju Egiptu, o pietinė dalis – Aukštutiniu Egiptu.

Į rytus, už Sueco kanalo, trikampio forma yra įsiterpusios Sinajaus žemės. Ši teritorija yra geografinis Rytinės dykumos tęsinys, o panorama čia kinta nuo aukštų kalnų grandinių, tokių kaip Sinajaus kalnas ir Katerinos kalnas (dar vadinamas Gebel Katarina, aukščiausias Egipto kalnas – 2642 m) pietuose, iki dykumos lygumų ir lagūnų šiaurėje. 

Klimatas
Egipto klimatą lengva apibūdinti - karštas ir sausas. Tokie orai išsilaiko beveik ištisus metus, išskyrus žiemos mėnesius – gruodį, sausį ir vasarį. Vidutinė metų oro temperatūra svyruoja nuo 20°C (68°F) Viduržemio jūros pakrantėse iki 26°C (80°F) Asuane. Didžiausia temperatūra tose vietovėse gali pakilti atitinkamai iki 31°C (88°F) ir 50°C (122°F). Nakties metu Kaire ir Viduržemio jūros pakrantėje temperatūra kartais nukrenta iki 8°C. Dykumose oro temperatūros svyravimai dar didesni – nuo nepakeliamo karščio dieną iki geliančio šalčio naktį. Daugiausia lietaus iškrenta Aleksandrijoje, apie 19 cm per metus, kai tuo tarpu į pietus link Asuano 5 metų kritulių vidurkis yra apie 10 mm. Khargoje (Vakarų dykuma) yra buvę, kad per 17 metų neiškristų jokių kritulių.

Kovą – balandį nuo Vakarų dykumos pučia kfamsi (sausas, karštas vėjas, nešantis dulkių debesis).
 
Chefreno piramidė Khafre piramidė (Chefreno piramidė)

Į pietvakarius nuo Didžiosios piramidės yra beveik tokio pat dydžio (136 m aukščio) Khafre piramidė. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo didesnė nei Khufu piramidė, tačiau tai tik todėl, kad Khafre piramidė yra pastatyta aukščiau. Visos trys piramidės kažkada spindėjo kaip didžiuliai kristalai. Deja, iki 19 amžiaus Egipto statytojai pasiskolino išorinius blokus savo rūmų ir mečečių statybai, o minkštesnius vidinėms sienoms naudotus akmenis paliko skilti į dalis. Jeigu ne tai, piramidės iki šios stovėtų tokios, kaip jos buvo pastatytos.
Salės ir koridoriai šioje piramidėje yra ne taip kruopščiai statyti, kaip Didžiojoje piramidėje, bet perspėjimas dėl klaustrofobijos galioja ir čia. Per įėjimą pateksite į koridorių, kuris veda į laidojimo salę, kurioje iki šių dienų stovi Khafre sarkofagas.
Į Rytus nuo piramidės yra įšlikę Khafre laidojimo šventyklos griuvėsiai, ir vėliavėlėmis pažymėtas kelias, kuriuo kažkada buvo keliaujama nuo Nilo iki piramidžių.

Mikereno piramidė
Menkaure piramidė (Mikereno piramidė)

Tai yra žemiausioji iš trijų piramidžių - 62 m aukščio (anksčiau buvusi 66,5 m aukščio). Įgriuva šiaurinėje sienoje atsirado 1186 m. Kr., Saladino sūnui Malek Abdel Aziz bandant nugriauti piramidę. Kadangi per 8 mėnesius beveik nieko nepavyko padaryti, piramidės griovimo buvo atsisakyta. Viduje nuo įėjimo kylama į viršų koridoriumi, kuris veda į nedidelę salę ir keletą kambarių. Interjere nėra nieko verto didelio dėmesio, bet bent jau galėsite pasidžiaugti, kad buvote mažai lankomoje vietoje. Šalia piramidės yra kasinėjami Menkaure laidojimo šventyklos griuvėsiai, o toliau į rytus vis dar po smėliu yra faraono slėnio šventykla.

Sfinksas
Legendos, kuriomis bandoma pagrįsti Sfinkso paskirtį, yra tiek pat paslaptingos, kaip ir tos, kurios kalba apie jo išvaizdą. Sfinkso pagrindas yra iškirstas iš akmens, buvusio šalia kelio, vedančio į Khafre piramidę, o pastarųjų metų geologiniai ir archeologiniai tyrimai įrodė, kad Sfinksas buvo išskaptuotas iš akmens valdant faraonui, greičiausiai tam, kad atspindėtų pagrindinius to faraono valdymo bruožus, kadangi sfinkso galvos apdangalas yra toks, kokį nešiojo tik karališkųjų šeimų nariai.
Iš ankstyvųjų keliautojų užrašų galime spėti, kad sfinksas neteko nosies XI - XV amžiuje, nors kai kurie dėl šio sužalojimo kaltina Napoleoną. XIX amžiuje dalis nukritusios barzdos buvo išvežta iš Egipto, ir dabar saugoma Britų muziejuje Londone.
Šiuo metu Sfinksą kamuoja kur kas didesnės problemos, nei prarasta nosis. Jo ‘ligą’ galima pavadinti akmens vėžiu, kadangi sfinksas ardomas iš vidaus. Dvi labiausiai tikėtinos šios ligos priežastys – užterštumas ir kylantys požeminiai vandenys. XX amžiuje keletą kartų buvo bandoma Sfinksą restauruoti, tačiau tie bandymai dažnai tik dar labiau pakenkdavo.

Krikščioniškasis senasis Kairas
Vienas iš miesto rajonų - krikščioniškasis senasis Kairas- buvo garsus kaip Egipto Babilonas. Faraonų laikais ši gyvenvietė turėjo strateginę reikšmę. Ji buvo įkurta dešiniajame Nilo krante, toje vietoje, kur veikė perkėla iš Egipto sostinės Memfio į Heliopolį, religinį miesto centrą. Babilone veikė uostas, kur atplukdydavo prekes iš Nilo deltos, Aukštutinio Egipto.
Egipto krikščioniškoji bažnyčia vadinama koptų bažnyčia. Žodis "koptas" kilo iš graikiškojo Egipto pavadinimo - “Aigiuntos” (egiptietis).
Mūsų eros pradžioje Egipto Babilonas buvo svarbus krikščionybės centras. Čia gyveno koptų patriarchas.
Senajame Kaire yra šešios koptų bažnyčios, kurios menkai tepasikeite nuo jų pastatymo. Viena garsiausių – Al-Mualliaka buvo pastatyta IV a. ant vieno iš romėnų forto bastionų. Ne mažiau garsi Abu Serga vardo bažnyčia. Pasak legendos, ji yra pastatyta virš grotos, kur gyveno Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi, kai ji slapstėsi nuo karaliaus Erodo persekiojimo. Koptų bažnyčios daug kuo panašios į pravoslaviškąsias cerkves. Bažnyčiose mažai sutinkama freskų, dauguma dekoruotos ikonomis. Koptų ikonos tapytos, medinės dalys puoštos raižiniais ir kaulo inkrustacijomis.

Khan al-Khalili
Nors kai kurie keliautojai šios vietos neįtraukia į savo lankytinų vietų sąrašą, kartais tik dėl to, kad ten negalima privažiuoti autobusu ir negalima atsiskaityti kelionės čekiais.
Jau daug Kairo gyventojų kartų gyvena šiose siaurose, dengtose gatvelėse, užsiima tradiciniais amatais nuo XIV amžiaus, kai Khan al-Khalili buvo įkurtas – juk prekyba ten prasidėjo kur kas anksčiau, nei atvažiavo pirmieji turistai.
Šiandien Khan al-Khalili yra tarsi turgavietės ir parduotuvėlių (dauguma kurių sekmadieniais yra uždarytos) konglomeratas, kur galima nusipirkti visko, pradedant antklodėmis ir muilu, baigiant knygomis apie magiją ir brangiaisiais akmenimis. Kvietimai ‘ei, pone, pažiūrėkite nemokamai’ kviečia pasukti į šalį, o Khan al-Khalili prekiautojai yra vieni iš geriausių prekybininkų ir įkalbinėtojų, kokius jums teks kada nors sutikti. Khan galima nusipirkti beveik viską, ir jeigu kuris nors prekiautojas neturi to, ką jūs norite nusipirkti, jis tikrai suras jums kitą parduotuvėlę, kur tai nusipirksite.
Taip pat apsilankyte Fishawi kavos namuose. Pastaruosius 200 metų ši vieta yra atidaryta 24 valandas per parą.

Nacionalinis Egipto muziejus
Egipto muziejuje saugoma daugiau kaip 100 000 muziejinių vertybių iš beveik kiekvieno Egipto istorijos periodo. Taigi, jeigu prie kiekvieno eksponato jūs praleisite po 1 minutę, viskam apžiūrėti jums prireiks daugiau negu 9 mėnesių. Šios kolekcijos branduolį 1858 m. pradėjo prancūzų archelogas Augustas Marietas, kuris Egipte įkūrė senienų tarnybą. Į dabartinį būtent tam tikslui pastatytą neoklasicistinį muziejaus pastatą kolekcija buvo perkelta 1902 m. Nuo to laiko kolekcija žymiai padidėjo. Kalbama, kad saugojimo kameros yra tiek pripildytos meno vertybių, kad pastačius naują muziejaus pastatą, kai kurias vertybes senajame pastate reikės iš naujo ‘atkasinėti’.
Komponuojant ekspozicijas, kuriose demonstruojamos vertybės paeiliui nuo Senosios Karalystės iki Romėniškojo periodo, nebuvo labai pasistengta, kad eksponuojamoms vertybėms būtų sudarytas koks nors kontekstas, o žymiausi meno kūriniai būtų kaip nors atskirti ir paryškinti. Iš tiesų nuo to laiko, kai muziejus buvo įkurtas beveik prieš šimtą metų, ekspozicija praktiškai yra nepasikeitusi, išskyrus tai, kad kiekvienais metais ekspozicija papildoma naujais meno kūriniais. Užrašai yra minimalūs arba jų visai nėra, o eksponavimo būdas – paprastai medžio–stiklo dėžės, kurių viduje nėra jokio apšvietimo – gerokai atsilieka nuo naujausių technologijų, naudojamų muziejuose. Iš lėto, tačiau situacija pradeda keistis. 1998 metais atidarytos salės jau gali didžiuotis moderniu apšvietimu ir užrašais šalia eksponatų. Po bandymo apvogti muziejų 1996 m., buvo įdiegtos naujos apsaugos ir apšvietimo sistemos, kadangi nors pavėluotai, tačiau buvo suprasta, kad senoji apsaugos sistema (grotuoti langai ir šunys) negali tinkamai apsaugoti neįkainojamų muziejuje saugomų vertybių. Kaip bebūtų, silpnas apšvietimas yra viena iš muziejaus žavesio paslapčių, kadangi klajoti prieblandoje aplink lobių vertybes yra nepakartojama.

Memfis
Šis miestas yra beveik visiškai išnykęs, nors senais laikais Memfis buvo Egipto sostinė beveik visu faraoniškuoju laikotarpiu, kai tuo tarpu pietuose esantis Tėbų miestas (dabar vadinamas Luksoru) buvo laikomas sostine tik ceremonijoms atlikti. Manoma, kad Memfis buvo įkurtas 3100 m. pr. Kr., ir jo įkūrėjas greičiausiai buvo faraonas Menes. Kurį kai kurie istorikai jį tapatina su Narmer. Po to, kai Menes suvienijo Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, miesto įkūrimo vieta (riba tarp Nilo deltos ir slėnio) buvo labai svarbi strategiškai, kadangi leido vienodai kontroliuoti abu regionus. Šiandien Memfis yra apie 24 km į pietus nuo Kairo ir apie 3 km nuo Sakkaros.
Senovinis šio miesto pavadinimas yra Ineb-hedj, pažodžiui verčiant - ‘baltos sienos’, o dabartinis pavadinimas kildinamas iš Men-nefer, pažodžiui verčiant – ‘įkurtas ir gražiausias’. Iš tiesų senovėje mieste buvo daug rūmų, sodų ir šventyklų, todėl šis miestas tebėra laikomas vienu iš žymiausių senovės pasaulio miestų. V amžiuje pr. Kr. graikų istorikas ir keliautojas Herodotas apibūdino Memfį kaip ‘klestintį miestą ir kosmopolitinį centrą’. Miesto didybę atspindi ir kapinių, esančių vakariniame Nilo krante, dydis – teritorija, kurioje būta tiek karališkųjų piramidžių, tiek privačių kapų bei šventųjų gyvūnų nekropolių. Mirusiųjų miestas, kurio centru laikoma Sakkara, dykumos pakraščiu tęsėsi 35 km., nuo Dašuro šiaurėje iki Gizos pietuose.
Amžių amžius trukę kasmetiniai potvyniai patręšė Memfio žemę Nilo dumblu – tačiau dabar kūrimo dievo Ptah šventykla yra tik kiek daugiau kaip griuvėsiai, kuriuos laikas nuo laiko užtvindo pakilę Nilo vandenys. Kiti išlikę pastatai taip pat vargu ar atskleidžia buvusią Memfio didybę – iš tiesų, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad šioje vietoje kažkada stovėjo didingas miestas.
Muziejus, kurio dalis yra po atviru dangumi, yra pastatytas virš gulinčios didžiulės Ramzio II statulos. Lauke taip pat pamatysite Naujosios karalystės laikų sfinksą iš alebastro, dar keletą Ramzio II statulų ir didžiulį akmeninį guolį, kuriame šventasis jautis Apis buvo mumifikuotas, prieš atgabenant jį į Serapeumą Sakkaroje.

Sakkara
Senosios karalystės laikų faraonai buvo laidojami 11 didžiausių piramidžių, jų daiktai buvo užkasami mažesniuose kapuose, po didžiojo nekropolio smėliu. Išskyrus laiptuotąją piramidę, visi Sakkaros statiniai buvo giliai po smėliu iki XIX amžiau vidurio, kai dydisis prancūzų egiptologas Augustas Marietas atrado Serapeumą. Netgi dydisis laiptuotosios piramidės laidojimo kompleksas nebuvo atrastas iki 1924 m.
Labiausiai lankoma Sakkaros vieta yra laiptuotoji piramidė, dar vadinama Šiaurės Sakkara.

Džozerio laidojimo kompleksas
Laiptuotoji Džozerio piramidė, pastatyta apie 2650 m. pr. Kr. vyriausiojo faraono architekto Imhotepo, yra seniausias Egipte ir greičiausiai visame pasaulyje monumentas iš akmens. Iki šiol tai yra pagrindinis Sakkaros akcentas. Tobulas Imhotepo sugebėjimas panaudoti akmenį ir jo bandymas pakeisti egiptiečių kapaviečių įrengimo būdą (iki to laikotarpio kapavietėms buvo naudojami požeminiai molio plytomis išmūryti kambariai) visiškai kita linkme pakreipė visą Egipto architektūrą.
Piramidė buvo pradėta statyti kaip paprastas kvadratinis statinys, o dabartinę formą ji įgavo praėjusi šešias statybos ir perstatymo stadijas. Kiekvienoje stadijoje statytojų darbas įgaudavo vis daugiau slaptumo, kartu tobulėjant statytojų įgūdžiams perkelti, prijungti ir sutvirtinti didžiulius akmeninius blokus. Pirmoji šešių pakopų piramidė buvo pastatyta 60 m aukščio, ir buvo pagražinta baltomis klintimis.
Laiptuotoji piramidė yra pagrindinis Džozerio laidojimo komplekso akcentas. Pats kompleksas užėmė 15 hektarų plotą, ir buvo apsuptas 1645 m ilgio siena. Sienos likučiai yra išlikę iki šių dienų, jų aukštis – apie 5 m, o pietrytiniame kampe siena buvo atstatyta iki buvusio 10 m aukščio. Keturiolika durų imitacijų, atliktų pagal tikrų medinių durų atitikmenis, buvo skirtos tam, kad faraono ka arba lydinčioji dvasia galėtų ateiti ir išeiti kada panorėjusi. Gyviesiems yra skirtas tik vienas įėjimas į piramidę, pietrytiniame komplekso kampe, per vestibiulį ir ilgą koridorių tarp kolonų. Yra išlikusios 40 kolonų, kurias siekta padaryti panašias į papiruso stiebus. Sienos buvo atstatytos, tačiau statinių apsaugai skirtos lubos yra pastatytos iš šiuolaikinio betono. Pagrindinio įėjimo salės stogą laiko keturios įspūdingos kolonos, ir taip pat čia pamatysite imituotas ka skirtas duris .

Didysis pietinis kiemas
Pro pagrindinio įėjimo salę pateksite į didįjį pietinį kiemą, didžiulę atvirą teritoriją, esančią šalia pietinio piramidės krašto, kur atstatytas sienos fragmentas, vaizduojantis kobras. Kobra arba "uraeus" buvo Egipto karališkosios valdžios simbolis ir atstovavo deivei Wadjet kaip spjaudantis ugnimi pasiuntinys, kurio užduotis yra apsaugoti faraoną. Išsirietusi kobra su išpūstu pagurkliu buvo naudojama kaip karališkųjų galvos apdangalų ar karūnos elementas.
Prie piramidės pagrindo yra altorius, o kiemo centre yra dvi akmenimis pažymėtos B raidės formos. Ritualų metu šiuo keliu turėjo prabėgti faraonas, kad įrodytų savo šaunumą ir gebėjimą valdyti. Tokie ritualai buvo šventės Heb-Sed dalis, kuri paprastai būdavo rengiama, praėjus 30 faraono viešpatavimo metų, ir reiškė simbolinį faraono atnaujinimą ir jo valdžios pripažinimą, išreikštą valdininkų, atvykusių iš viso Egipto. Heb-Sed elementai buvo perkelti į Džozerio laidojimo kompleksą, kad įamžinti jo nuolatinį atsinaujinimą amžinybei.
Pastatai rytinėje piramidės pusėje taip pat susiję su šia švente, ir tai yra Heb-Sed kiemas. Šie pastatai yra Žemutinio Egipto relikvijos, o pastatai vakarinėje pusėje simbolizavo Viršutinįjį Egiptą. Visi šie statiniai buvo skirti Egipto dievų dvasioms, kurios susirinkdavo stebėti faraono atgimimą šventės ritualų metu.
Šiauriniame Heb-Sed kieme yra Šiaurės rūmai ir Pietų rūmai, kurie vėlgi simbolizuoja Žemutinį ir Viršutinįjį Egiptą, ir kartu visos šalies vienybę. Švientieji abiejų regionų augalai vaizduojami kolonose; Šiaurės rūmuose vaizduojami papirusai, o Pietų rūmų kolonų viršūnė yra lotoso formos.
Pietų rūmuose taip pat yra vienas iš ankstyviausių turistų užrašų ant sienų pavyzdžių iš Ramzio II valdymo laikų (maždaug 47 Ramzio II valdymo metai, apie 1500 metų po Džozerio mirties). Hadnakhte, karališkasis raštininkas, išreiškė savo pagarbą Džozeriui ‘maloniai keliaujant į vakarus nuo Memfio.

Aleksandrija
Aleksandrija - antras pagal dydį ir gyventojų skaičių Egipto miestas, įsikūręs prie Viduržiemio jūros, vakariniame Nilo deltos krante. Aleksandrija žinoma kaip “Viduržemio jūros perlas”, kurio atmosfera labai skiriasi nuo likusios šalies dalies, nors ši vieta yra tik 225 km. nuo Kairo. Aleksandras Makedonietis 332-301 pr. Kr. įkūrė miestą ir pavadino Aleksandrija, ji tapo graikiško – romėniško Egipto sostine. Antikinė Aleksandrija taisyklingai suplanuota. Šį miestą statė graikų architektas Deinokratas, IV a. pr. Kr. Ptolomėjų dinastijos valdymo periodu 305-30 m. pr. Kr. Aleksandrija tapo visos šalies sostine. Šiuo laikotarpiu ji buvo prekybinis, kultūrinis ir religinis viso Egipto centras. Ptolomėjų valdymo laikotarpiu 280 p. Kr. Faro saloje buvo pastatytas Aleksandrijos švyturys - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Kleopatra, paskutinė Ptolomėjų dinastijos faraonė, čia savo grožiu sužavėjo Cezarį, o vėliau ir Marką Antonijų. Aleksandrija tapo antruoju po Romos antikinio pasaulio miestu, svarbiu Europos ir Rytų prekybos centru. Nuo čia I amžiuje pradėjo plisti krikščionybė Egipte, o tuo pačiu laiku ir persekiojimai dėl tikėjimo. Įkūrus Kairą, Aleksandriją prarado savo svarbą. Tik XIX a. Mohamedo Ali valdymo laikotarpiu miestas dar kartą išgyveno pavasarį. Jis tapo Egipto prekybos ir laivybos centru. Tokia Aleksandrija buvo įamžinta meno kūriniuose, jos pavadinimas tapo prekybos, kosmopolitizmo ir boheminės kultūros sinonimu. Čia vienoje vietoje persipynusios Senojo Egipto, Graikijos, Romos, koptų, islamiškoji ir arabiškoji civilizacijos.
Aleksandrija daugiaveidė. Norėdami sužinoti apie jos praeitį ar dabartį, gilintis į istoriją ar tiesiog pailsėti, jūs pamatysite daugiau nei viena miestą. "Jeigu egzistuotu rytietiška Europa, Aleksandrija taptų jos sostine",- tikino rašytojas Darelas.

Luksoras
Į Luksorą panašios vietos nėra visame pasaulyje – senovės miesto Tėbų didybė čia puikiai dera su moderniu miestu ir šiuolaikiškais jo gyventojais. Po piramidžių, Luksoras yra labiausiai turistų lankoma vieta Egipte, kadangi senovės paminklai čia yra gerai išsilaikę – iš 12 žymiausių faraoniškojo Egipto istorijos paminklų 8 yra Luksore - tai ir Luksoro bei Karnako šventyklos rytiniame krante, Deir al-Bahri ir Medinat Habu šventyklos, Memnono kolonai ir Karalių slėnis vakariniame krante. Dažnai sakoma, kad Luksoras yra didžiausias pasaulyje muziejus po atviru dangumi.
Seniausieji radiniai rodo, kad šioje vietovėje gyvenama jau daugiau kaip 6000 metų, o ir turistai čia yra ne praėjusio šimtmečio naujovė. Turistai dar senovėje atvykdavo į garsų Tėbų miestą pasigrožėti monumentais, o graikų ir romėnų turistai net paliko užrašų ant sienų, išreiškiančių apsilankiusiųjų susižavėjimą miestu. Kadangi daugiau kaip 2000 metų lankytojai nesivaržydami vežė iš Tėbų viską, kas patraukdavo jų dėmesį, senovės Tėbų muziejinių vertybių šiandien galite rasti daugelyje pasaulio muziejų kolekcijų.  

Karnako šventykla
Karnakas yra kur kas daugiau, nei šventykla – tai įspūdingas šventovių, statulų ir obeliskų, dedikuotų Tėbų dievams ir Egipto faraonų didybei, kompleksas. Visi objektai, įskaitant patį šventyklos plotą, čia yra gigantiški – šventyklos teritorijos ilgis yra 1,5 km, plotis – 0,8 km. Šventyklos teritorijoje sutelpa 10 katedrų, o kai kurie monumentai yra net dvigubai didesni, nei Luksoro šventykloje. Tėbų iškilimo laikotarpiu Karnakas buvo svarbiausia dievų ir faraono garbinimo vieta, tuo metu vadinama Ipet-Isut arba ‘tobuliausia iš visų vietų’. Karnako kompleksas buvo statomas ir tobulinamas daugiau kaip 1500 metų.
Komplekso centre yra didžiulė Amono šventyklos teritorija, kurios pagrindinę dalį užima Amono šventykla ir jos šventasis ežeras. Ši vieta yra pagrindinė Tėbų triados (Amonas, Mut ir Khonas) garbinimo vieta, ir yra žymi savo įėjimo sale su didžiulėmis papiruso stiebo elementais dekoruotomis kolonomis.
Į pietus nuo Amono šventyklos yra Mut šventyklos teritorija, kurią su pagrindine Amono šventykla kažkada jungė sfinksų avino galvomis alėja. Į šiaurę yra Montu, Tėbų gyventojų garbinto karo dievo šventyklos teritorija. Sfinksų žmogaus galvomis alėja kažkada nuo Mut šventyklos vartų jungė Karnaką su Luksoro šventykla. Deja, atrasta buvo tik nedidelė šio šventojo kelio dalis. Likusi 3 km besitęsiančios alėjos dalis šiuo metu yra užstatyta šiuolaikiniais Luksoro pastatais – tačiau tarp pastatų galima pamatyti kai kurias alėjos detales.
Nors pagrindinė Amono šventykla buvo pastatyta Viduriniosios karalystės laikotarpiu, t.y. Tėbų klestėjimo pradžios laikotarpiu, likusios komplekso šventyklos, kolonos, kiemai buvo pastatyti Naujosios karalystės faraonų ir jų sosto paveldėtojų valdymo laikotarpiu. Taigi, kuo giliau einate į kompleksą, tuo senesnius pastatus matote prieš save.
Seniausia komplekso dalis yra Baltasis Sesostrio I paviljonas ir XII dinastijos statyti statiniai, kurie sudaro Amono šventyklos pagrindinę dalį, šventojo laivo šventovę ir centrinį Amono kiemą. Kiti kompleksą papildantys statiniai buvo pastatyti XVIII – XX dinastijos faraonų maždaug 1570-1090 m. pr. Kr. Vėlesnių dinastijų faraonai kompleksą išplėtė ir atnaujino. Čia savo pėdsakus paliko ir Ptolomėjai bei ankstyvieji krikščionys.
Šis kompleksas yra vienas iš svarbiausių lankytinų objektų Egipte. Žinoma, vieno apsilankymo metu yra neįmanoma perprasti visko, ką senovės civilizacijos atstovai kūrė keletą šimtmečių. Turint omenyje tai, kad beveik kiekvienas valdęs faraonas stengėsi palikti savo žymę šioje šventykloje, akivaizdu, kad gerai išstudijavę išlikusius objektus, išmoksite ir didelę dalį Egipto istorijos.

Memnono kolosai
Atvykus į Vakarinį krantą, turistus pasitinka pora masyvių skulptūrų, dar vadinamų Memnono kolosais. Jų aukštis yra apie 18 m, ir šios vienišos beveidės statulos yra viskas, kas šiai dienai išliko iš didžiulio Vakarinio kranto komplekso. Šis laidojimo kompleksas buvo pastatytas Amenhotepo III, o pastarųjų metų ekspertų darbai rodo, kad šio komplekso teritorija buvo netgi didesnė, nei garsiojo Karnako. Kompleksą puošė šimtai skulptūrų, įskaitant žymiąją Amenhotepo ir Tiy diadą, kuri dabar puošia Nacionalinį Egipto muziejų Kaire. Šiuo metu didelė dalis skulptūrų yra išvežtos iš Egipto (Britų muziejuje, Turine ir t.t.). Pasakojama, kad šventykla čia buvo pastatyta iš balto smėlio su aukso dulkėmis, o grindys išlietos iš sidabro.
Pagrindinė priežastis, dėl ko šios šventyklos nebėra, yra tai, kad ji buvo pastatyta Nilo potvynio zonoje, ir kasmetiniai Nilo potvyniai, kurie šiose vietovėse kartojosi metai iš metų ištisus šimtmečius, sunaikino ir šventyklos pėdsakus.
Išliko vien tik kolosai. Graikų-romėnų laikotarpiu tai buvo vienas iš patraukliausių reginių turistams, kadangi graikai tikėjo, jog šie monumentai tikrai buvo legendinio Etiopijos karaliaus Memnono, deivės Eos sūnaus, kurį Achilas nužudė Trojos karo metu, statulos.
Didesnio dėmesio sulaukdavo šiaurinė statula, kadangi kiekvieno saulėtekio metu ji leisdavo keistus, vaiduokliškus garsus, o graikai tikėjo, kad tai yra Memnono balsas, kuriuo jis sveikina savo motiną. Atsakydama į šį balsą, Eos siunčia žemei rasos ašaras, skirtas jos amžinai mirusiam gražuoliui sūnui.
Iš tiesų žymusis skulptūrų balso fenomenas greičiausiai yra sukeliamas tiesiog temperatūros pasikeitimo, ir taip pat sąlygotas to, kad viršutinė skulptūrų dalis žymiai nukentėjo per žemės drebėjimą 27 m. pr. Kr. Kai kylančios saulės spinduliai pradeda kaitinti drėgną nuo rasos akmenį, smėlio dalelės išsiveržia į paviršių ir rezonuoja su likusiomis akmens plyšiuose. Vienam romėnų imperatoriui paremontavus statulas 3 amžiuje po Kr., Memnono balso, besiguodžiačio savo motinai, daugiau nebegirdėti.
Kolosai yra prie pat kelio, ir beveik visada yra apsupti minios turistų, fotografuojami ir filmuojami, todėl jų neįmanoma iš tolo nepastebėti. Šioje vietoje įgyvendinamas naujas archeologijos projektas, kuriuo siekiama atkurti statinių, buvusių už kolosų, liekanas, ir tokiu būdu padaryti šią vietovę dar patrauklesnę turistams.

Chačepsut šventykla
Garbingosios 18 dinastijos laikotarpiu galinga nuostabi moteris tapo faraone, ji buvo vadinama karaliene Hatšepsut. Ji buvo ištekėjusi už faraono Tutmosio III, kuriam mirus ji pradėjo valdyti kraštą, kadangi faraono sūnus Tutmosis IV dar buvo per jaunas. Karalienės pagrindinis patarėjas, kariuomenės vadas, architektas, tikima, kad ir mylimasis, Senemutas už Karalių ir Karalienių slėnių jai pastatė įspūdingą šventyklą, nuo kurios nepaprastų terasų matosi Nilas ir žaliuojantis senųjų Tėbų slėnis, dabar vadinamas Luksoru. Hatšepsut buvo labai galinga, į Egipto visuomenę įnešė didelių pokyčių, o tam, kad sustiprinti savo valdžią, ji formaliose skulptūrose save vaizduodavo vyro pavidalu. Hatšepsut save paskyrė administravimui ir komercijos skatinimui. Ji sėkmingai valdė galingiausią ir labiausiai pasaulyje pažengusią civilizaciją net 20 metų. Karalienė Hatšepsut Egipto labui nuveikė tiek, kiek jokia kita moteris.

Edfu
Edfu buvo graikų miestas, religinis ir ekonominis centras, esantis apie 105 km. į šiaurę nuo Asuano. Tai – draugiškas miestas, gaminantis cukrų ir keramikos dirbinius, taip pat kelių tinklo centras. Edfu buvo Aukštutinio Egipto sostinė. Pagrindinė įžymybė čia – puikiai išsilaikiusi dievo Horo, kurio kultas labiausiai išlikęs Egipte, šventykla. Čia vyko žymioji kova tarp Horo ir jo amžino priešo Seto. Šventykla pastatyta Ptolomėjų laikotarpiu iš smiltainio blokų, fasadas pasuktas į upės pusę. Dauguma tekstų šventyklos viduje aprašo jos įkūrimą ir istorija, taigi mes žinome, kad statybos buvo pradėtos 237 m. pr. Kr., tačiau nebuvo baigtos iki 57 m. pr. Kr. Prie įėjimo į šventyklą pastatyti du masyvūs 36 m. aukščio stulpai, tarsi dvyniai panašūs vienas į kitą. Ant šių stulpų pavaizduotos tradicinės scenos, kur karalius Horo akivaizdoje įveikia savo priešus. Taipogi aiškiai matomi grioveliai vėliavoms įstatyti. Prie pagrindinio įėjimo stovi dvi dievo Horo statulos. Viduje yra grįstas kiemas, iš šonų rikiuojasi kolonados, ant kurių išsamiai aprašyta Horo garbei rengiamas šventė. O prie įėjimo į šventyklą stovi įžymioji juodo granito Horo, vaizduojamo sakalo pavidalu, skulptūra, ant galvos dėvinti dvigubą Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūną. Šventyklos fasadas – tradicinio ptolomėjiško stiliaus. Pirmasis dalykas, nustebinantis lankytojus užėjus į vidų, yra beveik kurtinantis paukščių, gyvenančių pastogėje, čiulbėjimas. Pirmojoje salėje stovi 12 aukštų kolonų, ant kurių pavaizduotos tradicinės scenos, ir šventyklos atidarymo ceremonijos scenos, čia taip pat yra keletas mažų kambariukų dvasininkų reikmėms ir laboratorija, kurioje buvo laikomi smilkalų gamybos receptai. Į vakarus nuo šventyklos yra griuvėsių kalva – manoma, kad tai tikriausiai yra originalios senojo Djebos miesto liekanos.

Esna
Žemės ūkiu besiverčiantis Esnos miestas yra vakariniame Nilo krante, 55 km. į pietus nuo Luksoro. Esnos šventykla – viena iš vėliausiai pastatytų šventyklų Egipte, dedikuota dievui Khnum ir keletui kitų dievybių. Ji buvo pastatyta pagal sumažintą Edfu ir Denderos šventyklų planą, tačiau iki dabar yra išlikęs tik ketvirtadalis – romėnų imperatoriaus Klaudijaus pastatyta hipostilinė salė, kurios stogas, remiamas 24 - ių, dekoruotų religinius festivalius aprašančiais tekstais kolonų, išliko nesugadintas. Geriausiai išsilaikiusi yra vakarinė šventyklos siena, ant kurios pavaizduoti Ptolemėjaus VI, Filometerio ir Ptolemėjaus VIII reljefai. Šiaurinė salės siena vaizduoja tradicinę sceną, kur karalius tinklu gaudo laukinius paukščius (simbolizuojančius piktąsias dvasias). Rytinės sienos kampe yra išlikusi mįslinga kažkokio aprašymo dalis, kuri, manoma, yra šifruotas himnas dievo Khnum garbei, nes pagrindiniai hieroglifai čia yra reiškiantys krokodilus, o priešingame sienos kampe – avinus. Taip pat šioje sienoje iškristas mažas, kaip manoma, šventikų persirengimui skirtas kambariukas. Ant hipostilinės salės lubų šiaurinės dalies pavaizduotos egiptiečių astronominės figūros, o ant pietinės – romėnų zodiako ženklai. Ant sienų pavaizduoti romėnų imperatorių ir egiptiečių dievų vardai kartušuose.

Kom Ombo
Kom Ombo – industrinis miestas, išsidėstęs 45 km. į šiaurę nuo Asuano. Kom Ombo pavadinimas, išvertus iš egiptiečių kalbos, reiškia “Aukso miestas”. Senajame Egipte šis miestas buvo svarbus, nes per jį ėjo karavanų keliai iš Nubijos ir aukso kasyklos. Jis strategiškai pastatytas kaip miestas – sergėtojas tarp Asuano ir Edfu, nes per jį nutiesti svarbūs prekybiniai keliai. Pagrindinė pramonės šaka čia buvo žemės ūkis. Šalia egiptiečių, čia gausu nubiečių, kurie buvo iškeldinti iš savo žemių Asuano užtvankos statybos metu. Labai žymi čia yra Ptolomėjų laikotarpio Kom Ombo šventykla, pastatyta ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus kraštovaizdis, rytiniame Nilo krante. Ši šventykla labai neįprasta, ji dedikuota dviems dievybių triadoms ir kiekvienai jų skirti atskiri kambariai ir šventovės. Rytinėje šventyklos pusėje garbinamas dievas Sobekas, su žmona, kuri čia įvardijama Hator ir jų sūnumi, Khonsu. Vakarinėje pusėje – “vyresniojo Horo”, jo žmonos “nuodėmingosios Hator” ir jų sūnaus, dviejų žemių viešpaties Panebtavi garbinimo vieta. Kiekviena dievų grupė visada yra savojoje pusėje. Tarp dviejų šventovių buvo slaptas kambarėlis, kur,manoma, pasislėpdavo orakulu apsimetęs šventikas. Į šį kambariuką veda slaptas požeminis tunelis. Panašu, kad buvo ir dvi skirtingos dvasininkų grupės, garbinančios savo dievybes. Šventykloje yra mumifikuotų krokodilų liekanos ir jų moliniai karstai, kurie buvo iškasti iš netoliese buvusių gyvūnų kapinių.

Asuanas
Asuano miestas Aukštutiniame Egipte žymėjo Senojo Egipto pietinę sieną. Tai – viena gražiausių vietų šalyje. Miestas išsidėstęs rytiniame Nilo krante, o ties ta vieta, vakariniame krante, driekiasi dykuma. Upėje “pribarstyta” salų – pagrindinės, esančios prie miesto, tai Elefantino ir Kičenerio salos. Asuanas – saulėčiausias miestas, kuriame jaučiama charakteringa afrikietiška atmosfera. Miestas nėra didelis, taigi galima vaikščioti pėsčiomis, o gyvenimo tempas čia lėtas ir atpalaiduojantis. Dienas Asuane galima leisti tiesiog klajojant gatvėmis, žiūrint į dangų ar sėdint plaukiojančiame restorane, klausantis nubietiškos muzikos. Nilas Asuane pats gražiausias; jis teka per gintarinę dykumą, granito uolas, aplink smaragdines salas, pasipuošusias palmių giraitėmis ir tropiniais augalais. Oras persismelkęs daugybe spalvų ir kvapų, o vakare, gerdami arbatą, galite grožėtis įspūdingais saulėlydžiais...

Sueco kanalas
Idėja apie kanalą, jungiantį Viduržemio ir Raudonąją jūras kilo dar seniausiais laikais, faraono Tutmosio III valdymo laikotarpiu. Persų invazijos laikotarpiu karalius Darijus I įsakė baigti kanalą, kuris po to buvo geros būklės iki Ptolomėjų eros, bet paskui apgriuvo. Metų metus kanalas buvo remontuojamas ir vėl griūdavo ir buvo galutinai apleistas po to, kai buvo atrastas prekybinis maršrutas aplink Afriką. Napoleono inžinieriai atgaivino trumpesnio kelio į Indiją – Sueco kanalo idėją, tačiau jų skaičiavimai parodė, jog tarp dviejų jūrų lygio yra 10 metrų skirtumas, o tai reiškė, kad butų apsemti dideli plotai. Vėliau paaiškėjo, kad tie skaičiavimai buvo klaidingi. 1859 m. Egipto darbininkai vergiškomis sąlygomis vėl pradėjo kanalo statybą ir 1867 m. jis jau buvo užbaigtas. 1869 m. įvyko ekstravagantiška, brangi ir iškilminga kanalo atidarymo ceremonija, kurios proga buvo nutiesti nauji keliai į Kairą, pastatytas operos ir baleto teatras, netgi buvo užsakyta, kad kompozitorius Dž. Verdi sukurtų operą “Aida”, tačiau pastarasis, deja, nespėjo. 1967 m. kanalas buvo uždarytas dėl Šešių dienų karo, kai Izraelis okupavo Sinajaus pusiasalį, versdamas kanalą atlikti buferinės zonos tarp kovojančių šalių vaidmenį. Egiptiečiai susigrąžino kanalą 1973 m., per Egipto – Izraelio karą. Šį kartą atidarymo ceremonija įvyko 1975 m. ir nuo tada Sueco kanalas, kuris tęsiasi 167 km. per Egipto dykumą jau du kartus buvo platintas. Šiandien vidutiniškai 50 laivų per dieną kerta kanalą ir, kadangi karo grėsmė jau seniai praeityje, miestai ir paplūdimiai, esantys netoliese, tarnauja kaip poilsiavietės turistams.

 


Kur įsigyti mūsų keliones?

        Žalgirio g. 88, Vilnius, LT-09303
        (8-5) 273 13 37, (8-5) 273 13 37
        Mob. tel. (8-601) 84477
        el. paštas: vilnius@litaura.lt  
       

PAŽINTINĖS KELIONĖS | TEZ TOUR KELIONĖS UŽSAKYMAS INTERNETU | KROATIJA |
KELIONIŲ AGENTŪRA | POILSINĖS KELIONĖS | PASKUTINĖ MINUTĖ
2008 © LITAURA. Visos teisės saugomos.
Programavo: SEOSEM  Dizainas: WEBGROUP