Indonezija – didžiausia pasaulio salų valstybė, išsidėsčiusi Pietryčių Azijoje, tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų. Ją sudaro apie 14 tūkstančių salų, iš kurių 992 yra gyvenamos. Salos kerta pusiaują, didesnė jų dalis yra Pietų pusrutulyje. Sumatros, Javos, Balio salose nusidriekia kalnų grandinės, iškyla patys didžiausi ir aktyviausi ugnikalniai.
Indoneziją dažnai vadina „malonių kvapų salomis“, nes nuo senų laikų Europoje ji žinoma kaip prieskonių gimtinė. Salų gyventojai juos deda į įvairiausius patiekalus. Pavyzdžiui, paprastas omletas skaninamas ne tik pipirais, bet ir kardamonu, muskato riešutu.
Didžioji gyventojų dalis, Indonezijos sostinė Džakarta – šiuolaikiškas megapolis, vienas iš labiausiai klestinčių Pietryčių Azijos miestų, yra Javos saloje. Netoli sostinės esančiame Bogoro kurorte yra įdomūs prezidento vasaros rūmai, buvusi Nyderlandų Rytų Indijos kompanijos generalgubernatoriaus rezidencija ir visame pasaulyje žinomas 80 hektarų botanikos parkas Kebun Raja.
Salos vakarinėje dalyje yra įdomus kalnų kurortas Bandungas, garsus muziejais, Dago kriokliu, vaizdingomis Tangkubano ugnikalnio apylinkėmis ir žymiausia miesto gatve Jeans Street, kurioje įsikūrę biurai ir stambiausių tekstilės kompanijų parduotuvės.
Pagrindiniai Indonezijos senovės paminklai išliko Javos saloje. Tai daugybė induizmo ir budizmo šventyklų, kurių didžiausia yra Borobudur, pastatyta Sailendara dinastijos valdymo metu VIII a. – IXa. Šventyklą juosia keturi ugnikalniai, artimiausias jų Merapi, išsiveržęs XI a., palaidojo ją po pelenų ir žemės sluoksniu. Kaip ir Pompėja, šventykla buvo pamiršta keliems šimtmečiams. Net ir užpilta pelenais ši vieta vietiniams gyventojams turėjo kažkokią mistinę aureolę.
Borobudur – tai akmenyje įkūnyta budizmo filosofija, „tūkstančio Budų šventykla“, savotiškas visatos modelis.
Daugeliui žmonių Indonezija – tai pirmiausia Balio sala, labiausiai turistų „įsisavinta“ sala. Pagrindinis salos „turistinis masalas“ – tai paplūdimiai ir jūros kurortai Sanur, Kuta, Benoa, Ubud, Lovina. Ištisus metus čia viešpatauja vasara: dieną temperatūra nepakyla aukščiau +33oC, o naktį nenukrenta žemiau +25oC. Tik du mėnesius per metus saloje lyja šiltas tropikų lietus. O po lietaus medžiai ir krūmai auga lenktyniaudami. O kur tropinis klimatas, ten kokosai, bananai, rambutanai, mangustinai, durianai, guavos, kiviai...
Balio peizažas keičiasi ties kiekvienu kelio posūkiu: dvidešimties metrų kokoso palmės, ryžių terasos, bambukų sąžalynai, kalnų perėjos, bananų plantacijos, triukšmingi kriokliai, ugnikalniai, pusiau tušti juodo smėlio paplūdimiai Lovine, lavos laukai netoli Tulambeno.
Tankiai gyvenama centrinėje Balio salos dalyje. Netoli vienas kito čia yra amatų centrai: Batubulane apdorojamas akmuo, Mase – medis, Celuke – sidabras ir auksas.
Balio saloje yra 20 tūkst. šventyklų ir kiekviena turi savo šventę. Tačiau švenčiamos ne tik šventųjų šventės, bet ir paukščių giesmininkų, ir muzikos instrumentų, net metalinių daiktų diena yra įtraukta į švenčių kalendorių. Atrodo, kad Balio gyventojai turėtų laukti paprastų kasdieniškų dienų, kad pailsėtų nuo švenčių.
Kai žmogus, norėdamas pailsėti nuo didmiesčių sukelto streso, patenka į salą, kur harmoningai dera neliesta gamta su puikiu viešbučių aptarnavimu, jis ją pavadina svajonių sala. Būtent taip galima vadinti salą paslaptingu Balio vardu. Patys už save kalba poetiniai šios salos pavadinimai – „dievų sala“, „rojaus sala“, „meilės sala“.
|
