Marokas – tai didžiulė puokštė įspūdžių, duodančių apsčiai peno visoms keliautojo juslėms. Šalies svečią pakeri kvapai ir garsai, sklindantys Feso ir Marakešo medinose, fantastiški gamtos peizažai – Atlaso kalnai, baltomis nuo sniego viršūnėmis, karščiu alsuojanti Sacharos dykuma, besišiaušiantis bangomis Atlanto vandenynas.
Maroko virtuvė kvepia prieskoniais, alyvų aliejumi, sandalmedžio bei rožių vandeniu ir, žinoma, mėtomis, iš kurių čia, šnabždant padėkos maldas Aukščiausiajam, verdama garsioji arbata, dar vadinama Maroko viskiu. Mėgaujantis vietiniais gardėsiais dera prisiminti ištrauką iš viduramžių kulinarijos knygos „Vusla ila Ihabnu“: „Daugiausia žemiškų ir dangiškų malonumų teikia malonumai, kuriuos žmogus gauna iš valgio, gėrimų ir smilkalų. Todėl juos įvertinkime kaip dera“.
Marokas – vieta, kur susikerta Afrikos, Europos bei Vidurio Rytų keliai. Čia aiškiai jaučiamas mistinis šalies praeities dvelksmas, daugelio lauktų svečių ir nepageidaujamų įsibrovėlių pėdsakai, likę Atlanto pakrantės miestuose, kuriuose jūros brizas iki šiol glosto galingų senovės miestų-tvirtovių sienas.
Kasablanka – didžiausias šalies miestas bei uostas, labiau primenantis Pietų Prancūzijos nei Afrikos miestą. Tarpukario legendomis apipintas miestas kupinas kontrastų. Tai moderniojo Maroko veidas: europietiško stiliaus miestas, beprotiškas eismas gatvėse, platūs bulvarai, parkai, įspūdingi ispanų-maurų ir Art Deco stiliaus pastatai bei Kasablankos peizaže dominuojanti didžiulė ir išpuošta Hasano II-ojo mečetė.
Atlaso kalnų papėdėje įsikūręs Fesas – Afrikos Atėnai, karalių miestas. Feso įtaką patyrė visas arabų pasaulis. Šis arabų kultūros perlas, triskart buvęs Maroko sostine, žavi puikiai išlikusiu viduramžius menančiu senamiesčiu. Senosios medinos gatvių labirintas, kuriame sumišę egzotiški europiečio ausiai kvapai ir garsai – puikus miesto istorinių bei kultūrinių peripetijų atspindys.
Marakeše, viename seniausių Maroko miestų, neatskiriamai sumišę Afrikos ir arabų šalių kultūrų motyvai, senosios tradicijos ir moderniojo pasaulio atspindžiai. Tai ypač akivaizdu senojoje miesto dalyje – medinoje bei jos širdyje – Djemaa-El-Fna aikštėje. Išvertus, šis pavadinimas reiškia „nukirstųjų galvų“ aikštę. Žiloje senovėje aikštėje buvo išdėliojamos nukirstos klaidatikių galvos. Yra versija, kad Marakešo miestas gavo savo pavadinimą iš berberų tarmės žodžio „marrakeš“, kuris reiškia perspėjimą: „nesustok, trauk pro šalį“. Didžiųjų kelių kryžkelėje miestą įkūrę berberai ten buvo įvedę griežtą tvarką. Šiandien Djemaa-El-Fna aikštėje šurmuliuoja turgus, o vos sutemus prasideda „spektaklis“, kurio personažai – klajojantys fakyrai, Korano aiškintojai, akrobatai, žonglieriai, pranašautojai, gyvačių kerėtojai – nesikeičia jau kelis šimtmečius.
Essaouira, senovės finikiečių prekybinis miestas, po beveik trijų tūkstantmečių perimtas prancūzų, užburia savo baltais nameliais, nuostabiais paplūdimiais, galinga tvirtove ir lengva atmosfera. Būtent dėl šio mistiško lengvumo, šią vietą mėgo Džimis Hendriksas bei Bobas Marlis. Šeštajame dešimtmetyje miestas pagarsėjo kaip Maroko hipių sostinė. Šiandien šis „Afrikos vėjo miestas“ – tai dar ir nuostabus jaunimo kurortas, traukiantis banglenčių ir burlenčių sporto mėgėjus.
Marokas nenuvilia gamtos mylėtojų. Maroke kaip Šechrazados pasakose viskas akimirksniu keičiasi – miestus keičia mažučiai berberų kaimeliai, mėlynas vandenyno erdves – kalnai. Tik atitolęs nuo gaivios Viduržemio jūros pakrantės išvysti Rifo kalnus, hipių laikais aprūpindavusius laisvamanius hašišu iš slaptų plantacijų. Šalies gilumoje kylantys pasidabinę sniegu grėsmingi Atlaso kalnai pelnė Marokui labiausiai „snieguotos“ šalies Afrikoje epitetą. Maroke yra kalnų slidinėjimo kurortų ir mėgiamas kalnų slidinėjimas. Perkopusį kalnus keliautoją užklumpa milžiniška tylos oazė – Sachara. Sacharos dykuma, apie 5 591 275 kv. km ploto smėlio vandenynas, be žado banguojantis nuo Atlaso kalnų iki Raudonosios jūros ir nuo Viduržemio jūros iki didžiojo Čado ežero.
Dykumos tyla primena arabų pasakų siužetus ir sukelia ligtol nepatirtus jausmus. Balsvoje migloje išsitrina horizontai. Susidūrus su šia smėlio galybe, viskas, net ir mintys, nuščiūva. Sachara – tobula vieta dar kartą savyje atgaivinti mistiško ir laiko nepaliesto Maroko vaizdus bei žavius jos kasdienybės personažus: dykumos berberus, panirusius į gnawa muzikos ritmus, aistringus istorijų pasakotojus, kobrų kerėtojus, dvasinius gydytojus Djemaa-El-Fna aikštėje, paslaptingus Maroko moterų žvilgsnius, širdingus vyrų, dėvinčių „dželabus“ (ilgus apsiaustus) ir „babušus“ (šlepetes) pasisveikinimus, gatvės prekybą, mažutes kepyklėles, kur tiesiai iš senovinės krosnies ištraukiami karštos duonos kepalėliai pietų stalui...
|
